Nors prasidėjusių karo veiksmų išdavoje bei iraniečių kariškių klaidos išdavoje jau žuvo ukrainiečių lėktuvo ekipažas ir daugiau kaip pusantro šimto civilių, skridusių iš Teherano į Kanadą.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas net rado gražių žodžių apie Irano valstybę, nors greit po to Baltieji rūmai paskelbė dar vienas ūkinio pobūdžio sankcijas Iranui.

Kokios tai bus sankcijos dar neaišku, bet atrodo, kad sankcijos, anot Vokietijos savaitraščio „Der Spiegel“, tampa JAV prezidento užsienio politikos mėgstamiausiu įrankiu, nustumdamas diplomatiją į antrą planą.

Panašu, kad didelio karo D. Trumpas tikrai nenori. Jis vargu bau padėtų jam laimėti rinkimus ir atsisėsti į prezidento kėdę dar vienai kadencijai. JAV prezidentas, kaip jis pats ne kartą yra pareiškęs, net norėtų išvesti dalį JAV karių iš karštų regionų ir grąžinti juos į tėvynę. Tačiau kol kas to padaryti jam nepavyksta.

Vis dėlto sankcijos prieš Iraną gerokai paveikė šios šalies ekonomiką. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, Irano BVP 2019 m. sumažėjo 5 proc., o šiais metais planuojamas tolimesnis BVP mažėjimas, galintis siekti net 9 proc. Irane vietinė valiuta yra netekusi savo vertės, infliacija nekontroliuojama, visuomenės nepasitenkinimas sava valdžia iki generolo Soleimani nužudymo nuolat didėjo.

Tačiau po generolo nužudymo ir sukilusio pasipiktinimo iraniečiai turi kitą priešą – Jungtines Valstijas ir prezidentą D. Trumpą. Iraniečių režimas kuriam laikui net sustiprėjo.

Todėl JAV Kongreso noras apriboti prezidentui jo teises ir galimybes skelbti karo veiksmus yra suprantamas. Nors ne būtinai D. Trumpas pasiduos demokratų valdomai Kongreso valiai.

Irako parlamentui priėmus rezoliuciją, nors ir neturinčią įstatymo galios, dėl JAV karių išvedimo iš šalies, JAV prezidentas vėl panaudojo sankcijų vėzdą, pagrasindamas Irakui, kad JAV įves „tokias sankcijas, kurių Irakas nėra regėjęs“.

Sankcijų grėsmės sulaukė ir Turkijos prezidentas ir NATO sąjungininkas R. T. Erdoganas, kai jis davė įsakymą įsiveržti į Siriją ir okupuoti kurdų gyvenamas teritorijas. Tuomet D. Trumpas pažadėjo „sunaikinti Turkijos ekonomiką“.

JAV taiko sankcijas ne vienam autoritariniam režimui, pradedant Venesuela, baigiant Šiaurės Korėja arba to režimo stambioms korporacijoms, kaip pavyzdžiui kinų „Huawei“. Jau nekalbant apie Rusiją, kuriai taikomos sankcijos dėl Krymo okupacijos ir karo rytų Ukrainoje.

Tačiau ne tik joms. Baigiant tiesti dujotekį „Nord Stream 2“, JAV pagrasino įvesti sankcijas įmonėms ir asmenims, prisidėjusiems klojant vamzdžius Baltijos jūros dugnu. Šveicarų įmonė, dalyvavusi šiame projekte, jau pasitraukė iš šio projekto.

Tačiau vokiečiai, prancūzai ir olandai „Nord Stream“ projektą vadina europietišku, t. y. naudingu Europos Sąjungai ir teikia jam didelės reikšmės, apsirūpinant energetiniais resursais. Tuo tarpu amerikiečiai ir dalis europiečių, įskaitant Baltijos valstybes ir Lenkiją dujotekį laiko naudingu tik Rusijai.

Nepaisant galimų sankcijų, „Nord Stream 2“ projektas, matyt, bus užbaigtas. Tuo labiau, kad Ukraina susitarė su Rusija dėl dujų tiekimo ir Gazpromo kompensacijų Ukrainai. Kita vertus, Vokietija jau seniai girdi JAV sankcijų grėsmę dėl vokiškų automobilių, bet užkulisiuose vis dar sugeba susitarti su JAV. Matyt, šiuo atveju tinka posakis: „Ekonomika yra politika, o politika yra ekonomika.“

Ne visada ir ne visur suveikia pinigų galia ir finansinis spaudimas. Pavyzdžiui, šalia esančios Kubos autoritarinio režimo JAV finansinė galia nesugebėjo pakeisti. Galbūt to ir nesiekė? Nepaisant JAV sankcijų, ir Maduro režimas Venesueloje, ir Šiaurės Korėjos diktatorius išsilaiko valdžioje.
Vytautas Plečkaitis


Per trejus D. Trumpo administracijos valdymo metus į juodąjį sankcijų sąrašą buvo įtraukta apie 3 tūkstančiai asmenų ir firmų.

JAV Kolumbijos universiteto mokslininkas Richardas Nephew, parašęs monografiją „ Sankcijų menas“, teigia, kad dabartinė JAV administracija mano, jog „sankcijos yra užsienio politikos pakaitalas“.

Pasak mokslininko, JAV prezidentas D. Trumpas, vykdydamas užsienio politiką, laikosi nuostatos, kad svarbiausia yra pinigų galia ir finansiniai instrumentai, o ne diplomatija. Galbūt tuo ir galima paaiškinti JAV diplomatijos vaidmens sumažėjimą užsienio politikoje?

Tačiau kita vertus, ne visada ir ne visur suveikia pinigų galia ir finansinis spaudimas. Pavyzdžiui, šalia esančios Kubos autoritarinio režimo JAV finansinė galia nesugebėjo pakeisti. Galbūt to ir nesiekė? Nepaisant JAV sankcijų, ir Maduro režimas Venesueloje, ir Šiaurės Korėjos diktatorius išsilaiko valdžioje.

Pasak vokiečių įtakingo savaitraščio Der Spiegel“, kažin ar sankcijos Iranui privers jį nusileisti ir pakeisti savo politiką. Didžiosios ES šalys ir net ES paliekanti Didžioji Britanija siūlo ne sankcijų, o diplomatinį kelią susidariusiai krizinei situacijai Artimuosiuose Rytuose spręsti ir, ko gero, jie yra teisūs.