Šį sekmadienį Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima Viešpaties Krikšto iškilmė, kuria užbaigiamas Kalėdų laikas. Krikštas (gr. baptízô) reiškia pasinėrimą ir išnirimą. Toks yra Jėzaus gyvenimo kelias. Iš Tėvo šlovės aukštybių jis nusileidžia į pačią žmogiškumo gelmę, pasineria Jordano vandenyse ir Kryžiaus mirtyje. Jis išeina iš Jordano, keliasi iš kapo į savo Tėvo šlovę.
Kiekvieno iš mūsų krikštu pasikartoja šis slėpinys. Daugelis iš mūsų buvo pakrikštyti vaikystėje, todėl dažnai tenka išgirsti klausimą: kodėl reikia krikštyti mažus vaikus? Kodėl nepalaukus kol jie užaugs ir patys laisvai apsispręs?
Kūdikių krikštijimas yra sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai krikštą priimdavo ištisi „namai“ (Apd 16, 15. 33; 18, 8; 1 Kor 1, 16), būdavo krikštijami ir kūdikiai. Kūdikių krikštas labai aiškiai parodo, jog už bet kurią pozityvią žmogaus veiklą pirmesnė yra Dievo malonė ir ji teikiama visiškai dovanai.
Kita vertus, juk suteikdami vaikui gyvenimą, tėvai taip pat neklausia jo pritarimo. Jie yra įsitikinę, kad gyvenimas yra didžiulė dovana, už kurią vaikas vieną dieną bus jiems dėkingas. Krikštas, Kristaus mirties ir prisikėlimo dėka, taip pat yra gyvenimo dovana – vaiko atidavimas į Dievo, stipresnio už tamsias pragaro ir mirties jėgas, rankas.
Be abejo, yra svarbu, jog tėvai ir krikštatėviai patys yra tikintys ir ketina padėti vaikui puoselėti tikėjimo malonę. Vaikas nėra tėvų nuosavybė, priešingai, Kūrėjo jis laisvai ir vis naujaip patikimas jų atsakomybei, kad jie padėtų jam būti laisvu Dievo vaiku, gebančiu priimti atsakingus asmeninius pasirinkimus.
Krikšto apeigose yra iškalbus ženklas, išreiškiantis šį tikėjimo perdavimą: žvakės, uždegtos nuo velykinės žvakės, įteikimas pakrikštytajam. Taip karta iš kartos perduoda gyvenimo šviesą, kad, kai Kristus sugrįš, galėtų mus rasti su uždegtais žibintais (Mt 25, 1–13).
Tėvai ir krikštatėviai prisiima atsakomybę šią prisikėlusio Kristaus šviesą perduoti savo vaikui, ugdydami jo tikėjimą, mokydami jį melstis, kad jis, Šventosios Dvasios padedamas, augtų „išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 5, 52).