Dabar Iranas apšaudė JAV karo bazes Irake. Toliau nepasiekia. Sako: keršija.

Kas atsitiko? Amerikiečiai Irake nukovė šūviu iš drono (bepilotės skraidyklės) iraniečių generolą Qasemą Soleimani, kuris Irano islamiškoje respublikoje buvo vienas aukščiausio rango vadų ir buvo pagrindinis Irano vykdomų teroro projektų sumanytojas ir vykdytojas. Generolą priploti leido prezidentas Trumpas, nesitaręs nei su Irako valdžia, nei su Jungtinėmis Tautomis, nei su Kongresu – Amerikoje reikalai tvarkomi būtent taip, ir todėl JAV yra efektyvi valstybė ir mažai pliurpia apie reiškiamą susirūpinimą ir skaudžiai baudžia.

Kad teroristų valstybės pagrindinis teroro vykdytojas, daug metų kenkęs Amerikai ir sėjęs mirtį, turėjo būti eliminuotas, yra pakankamai akivaizdu: chirurgas, pjaudamas piktybinį auglį, neina tartis nei su bažnyčia, nei su nevyriausybinėmis organizacijomis. Kol kiti tamposi su tribunolais, JAV prezidentas padarė tvarką greituoju būdu, kaip darė JAV prezidentai iki jo ir darys po jo. Nuo dūsavimų, kad Amerika pati prisiėmė žandaro vaidmenį, niekas nepasikeis.

Generolas Soleimani, atsakingas už tūkstančius mirčių daugelyje šalių, seniai nusipelnė bilieto į geresnį pasaulį, kaip Blogio Ašies (Axis of Evil) šalies vienas svarbiausių teroro, diversijų ir piktybinių išpuolių planuotojų. Jo vadovautos Quds karinės organizacijos specialybė buvo netradiciniai kariniai veiksmai ir karo žvalgyba – o Quds yra Irano antrosios kariuomenės, Islamo Revoliucijos Gvardijos, sudėtyje. Barzdoti ajatolos turi, suprantate, savo kariuomenę, nes pagrindinėmis ginkluotomis pajėgomis nepasitiki. Teroristų valstybei būdinga paranoja.

Dabar, aišku, dėl nudėto generolo kilo tam tikras šaršalas, ir yra kas piešia Apokalipsės scenarijus – Iranas keršys ir ugnimi spjaudys, kils Trečiasis pasaulinis karas, nauja įtampa regione. Taip sako tie, kieno antrasis vardas yra panika.

Nieko baisaus nebus, ir štai kodėl. Raketomis žmonės tame regione nuolatos pašaudo kaip mes petardomis. Ten įprasta mažai statyti ir daug griauti. Artimuosiuose Rytuose įtampa ir chaosas yra visas įmanomas ir jis trunka visą laiką. Jis neturi kur ir dėl ko didėti. Atvirkščiai, teroristo sunaikinimas išklibina teroro organizacijas ir išleidžia nuodingo oro iš baliono.

Joks pasaulinis karas nekils, nes tam reikėtų daugiau prisijungiančių. Iranas draugų neturi niekur ir jokių. Net Rusija turi daugiau draugų – Venesuelą, Kubą, dar kitus nevykėlius ir dundukus. Nebent Šiaurės Korėja yra taip pat visų pasaulyje laikoma prieše kaip Iranas. Visi Irano kaimynai, jei nebūtų visiški kariniai impotentai, negalvoję sulygintų Iraną su žeme jau šiandien (tai nebus lengva – didelė šalis, kalnuotas reljefas, primityviai gyvenanti populiacija, pratusi tenkintis skurdžiu racionu).
Joks pasaulinis karas nekils, nes tam reikėtų daugiau prisijungiančių. Iranas draugų neturi niekur ir jokių. Net Rusija turi daugiau draugų – Venesuelą, Kubą, dar kitus nevykėlius ir dundukus. Nebent Šiaurės Korėja yra taip pat visų pasaulyje laikoma prieše kaip Iranas. Visi Irano kaimynai, jei nebūtų visiški kariniai impotentai, negalvoję sulygintų Iraną su žeme jau šiandien.
Andrius Užkalnis

Iš Irano jau 40 metų niekam nieko gero (išskyrus pistacijas, figas ir kilimus), vien tik konfliktai ir bepročių fanatikų išpuoliai bei grūmojimas visiems aplink, su žodynu ir metaforomis, kaip iš Hario Poterio. Irane kiekvienas jaučiasi esąs poetas ir kalba pamokslais ir maldomis, net ir buvęs mažaraštis prezidentas, Mahmudas Ahmadinežadas, bandė su žmonėmis kaip pamokslininkas bendrauti, tik nieko nesigavo dėl apgailėtino intelekto ir trijų klasių išsilavinimo.

Irano grasinimai atkeršyti Amerikai (ir jau sugalvoti keliolika scenarijų) yra disfunkcinės šalies, valdomos nukvakusių geriatrinių radikalų-ajatolų, panašių į Kalėdų senelius, eilinė pasaka vidaus vartojimui. Iranas pratęs meluoti, ir tai daro puikiai: mažai yra kitų šalių, taip nuosekliai užsiimančių propaganda tarp savo piliečių. Mažai yra šalių, kur alkoholis ir palydovinė TV draudžiami, bet viskį ir tekilą į namus pristato uždarbiaujantys saugumiečiai, o televizijos antenas montuoja policijos pareigūnai po darbo valandų, nes visiems reikia gyventi.

Iš tikrųjų Iranas su menka kariuomene ir chaotišku organizavimu nėra įgalus kariauti bent kiek rimtesnį karą, tik smulkiai teršti aplinką aplink save lokalinių konfliktų kaitinimu ir parama teroristams. Jis kaip blogas kaimynas, kuris geria, keikiasi, triukšmauja, gali prišikti prie durų arba prišlapinti laiptinėje, gali apibraižyti raktu automobilį kieme, bet, kol neturi šaunamojo ginklo arba kanistro su benzinu, turi ribotas pasekmes visiems. Iranas jau 40 metų dieną naktį svajoja sudoroti Izraelį, ir taip ir padarytų, jei galėtų, bet negali, nes žino, kad jam baigtųsi kaip 1967 metų Šešių dienų karas Egiptui, Sirijai ir Jordanijai – šias šalis Izraelis sudraskė į skutus.

Antroji Irano svajonė yra turėti branduolinį ginklą (kad galėtų kalti Izraeliui), ir iraniečių branduolinė programa jau daug metų vis plakasi tuščiai, nes visi mokslininkai, ir savi, ir kviestiniai, nuolatos netikėtai dingsta arba sulaukia neplanuoto giltinės vizito. JAV ir Izraelio žvalgyba galėtų papasakoti, kodėl taip atsitinka. Jau nuo 1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių laikų, kai teroristai iššaudė Izraelio atletus ir trenerius, Izraelis moka rasti bet ką ir bet kur pasaulyje, ir vizitai paprastai baigiasi liūdnai.
Iranas pratęs meluoti, ir tai daro puikiai: mažai yra kitų šalių, taip nuosekliai užsiimančių propaganda tarp savo piliečių. Mažai yra šalių, kur alkoholis ir palydovinė TV draudžiami, bet viskį ir tekilą į namus pristato uždarbiaujantys saugumiečiai, o televizijos antenas montuoja policijos pareigūnai po darbo valandų, nes visiems reikia gyventi.
Andrius Užkalnis

Be to, net jei Iranas sukurtų branduolinį ginklą, jis nespėtų jo panaudoti, nes Jeruzalėje tikrai nelauks, kol ajatolos paspaus raudoną mygtuką. Izraelis vis dar gyvas būtent todėl, kad, kaip našlaitis, užaugęs gatvėje ir išmokęs gintis, jis žino, kad turi trenkti pirmas.

Kaip reikalai organizuojami Irane, labai gerai parodė teroristų generolo Soleimani laidotuvės: rėkdami „mirtis Amerikai“, iraniečiai sugebėjo mažiausiai 50 žmonių per renginį sutrypti negyvai ir dar virš dviejų šimtų sužeidė. Ir tai buvo tik laidotuvės, galima įsivaizduoti, kad karo atveju jie subombarduotų savo pačių miestus ir pirmas artilerijos šūvis ištaškytų nuosavą kilimų fabriką Teherane.

Iranas turi dar vieną priežastį labai nervingai jaustis. Po 1979 metų amerikiečių įkaitų paėmimo JAV ambasadoje Teherane – kai 52 amerikiečius revoliucionieriai Irano studentai laikė 444 dienas – Iranui niekas skolos nenurašė, niekam atleista nebuvo, o Amerika skriaudų nepamiršta. Atpildas buvo tik laiko klausimas, ir žuvęs generolas yra tik pirmoji skolos grąžinimo įmoka.

Turiu naujienų tiems, kas pradės vapėti, kad iraniečiai „šiaip jau iš savęs labai draugiški“. Tie draugiški žmonės jau keturis dešimtmečius turi valstybę, kuri užmušinėja žmones akmenimis ritualizuotose bausmės apeigose, penktadieniais miestelių aikštėse rengia viešus korimus gyventojų pramogai, o gėjus ne šiaip persekioja ir baudžia, bet taiko jiems mirties bausmę, nustumiant nuo aukštos uolos.

Ne dūsauti reikia dėl to, kad Amerika ir Donaldas Trumpas pagaliau padarė teisingą dalyką, atvirai ir matomai atseikėję atpildą teroristams, ne įsivaizduojamu pasauliniu karu kliedėti, o džiaugtis, kad pasaulis tapo kiek saugesne vieta gyventi.