Šiame pasišaipymų ir įsižeidimų šurmulyje paskendo klausimas, kodėl premjeras taip pasisakė.
Klausimas nėra labai sunkiai atsakomas, bet vis dėlto įdomus.

Kai politikai pasitelkia aštresnę retoriką, rinkėjams svarbiau suvokti, kokiu tikslu ši retorika naudojama, o ne reaguoti į tai, kas tais griausmingais žodžiais pasakoma. Juk visi iš anksto suprantame, kad artėjant rinkimams pavadinti reitingų lyderius „antivalstybine partija“ yra perdėjimas – mažų mažiausiai.

2016 m. rudenį, prieš Seimo rinkimus ir jiems vykstant, S. Skvernelis neatmetė galimybės bendradarbiauti su konservatoriais formuojant vyriausybę.

Savo interviu premjeras per daug neslėpė, kad po rinkimų tikisi plačios centro kairiosios koalicijos. Jis tvirtino, kad konservatoriai gali laimėti daugiausiai balsų, bet partnerių Vyriausybei sudaryti jie nerasiantys. Tai, beje, visai realistiška prognozė.
Bernardas Gailius

Pasakyti, kad tuo metu TS-LKD dar nebuvo „antivalstybinė“ S. Skvernelis nelabai gali, nes, pasak jo, „antivalstybinį“ požiūrį ši partija pademonstravo per savo valdymo laikotarpius. Taigi, dar gerokai iki 2016 m.

Ar turėtume daryti iš to išvadą, kad 2016 m. dar ne premjeras S. Skvernelis vardan valstybės gerovės buvo pasiryžęs kompromisams su „antivalstybininkais“? Aš verčiau linkęs patikėti, kad premjero pareiškimas „konservatoriai – antivalstybinė partija“ nėra labai rimtas, kad tai labiau retorikos priemonė.

Ši išvada grąžina atgal prie klausimo, kodėl premjeras taip pasakė. Mano asmenine nuomone, tokį pareiškimą diktuoja S. Skvernelio pasirinkta strategija artėjantiems rinkimams į Seimą.

Tiesą sakant, kuo platesnė būtų centro kairės koalicija, kuo daugiau partnerių ją sudarytų, tuo didesni būtų S. Skvernelio šansai vėl vadovauti vyriausybei. Jis turi pakankamą autoritetą ir kartu nėra nei vienos partijos lyderis. Todėl būtų tinkamiausias antikonservatoriškos koalicijos vienytojas.
Bernardas Gailius

Savo interviu premjeras per daug neslėpė, kad po rinkimų tikisi plačios centro kairiosios koalicijos. Jis tvirtino, kad konservatoriai gali laimėti daugiausiai balsų, bet partnerių Vyriausybei sudaryti jie nerasiantys. Tai, beje, visai realistiška prognozė.

Toks porinkiminis politinių jėgų santykis būtų labai palankus pačiam S. Skverneliui, nes jis taptų vienu iš labiausiai tikėtinų kompromisinių premjerų.

Tiesą sakant, kuo platesnė būtų centro kairės koalicija, kuo daugiau partnerių ją sudarytų, tuo didesni būtų S. Skvernelio šansai vėl vadovauti vyriausybei. Jis turi pakankamą autoritetą ir kartu nėra nei vienos partijos lyderis. Todėl būtų tinkamiausias antikonservatoriškos koalicijos vienytojas.

Kad viskas taip susiklostytų, premjerui reikia trijų dalykų: išlaikyti nepriklausomybę rinkiminės politikos kontekste, pačiam užimti nedviprasmišką poziciją prieš konservatorius ir mobilizuoti kuo didesnę dalį TS-LKD priešiškų rinkėjų.

Būtent to jis, mano galva, ir siekia savo interviu. Kaip ir prezidento rinkimų atveju, S. Skvernelis ruošiasi paskutinės minutės pasirodymui. Kol kas jis tvirtina sieksiantis užbaigti šitos vyriausybės darbą, dar pagalvosiantis, ar jam apskritai verta toliau dalyvauti politikoje ir pan.

Be to, premjeras vis atsargiau apibrėžia savo santykį su valstiečių partija. Viena vertus, jis jai ištikimas ir padės rinkimuose bet kokiu atveju – nes tai jį delegavusi jėga. Kita vertus, jam esančios artimos ir kitos partijos, tik jau jis jokiu būdu nekurs savos.

Taip S. Skvernelis pasirodo kaip visų ir kartu niekieno premjeras: jau šiandien kuria Algirdo Brazausko pamėgtą „stabilumo garanto“ įvaizdį.

Kartu jis tvirtai atsiriboja nuo konservatorių. Tai „antivalstybinė“ partija, protingi rinkėjai neturėtų už ją balsuoti, o kurie balsuoja – su tais S. Skverneliui, panašu, nėra apie ką kalbėti. Kadangi visa tai pasakyta dar prieš rinkimus, tai po rinkimų nebus abejonės, kad S. Skvernelis – tikrai konservatoriams ne draugas.

Tuo pačiu mobilizuojami rinkėjai. Tam naudojamas senas, dar XX a. pabaigoje atrastas triukas.
S. Skvernelio interviu konservatoriai apibūdinti ne tik kaip „antivalstybiški“, bet ir kaip savanaudžiai visuomenės konfliktų kurstytojai. Antai, Gabrielius Landsbergio šeimos verslas gauna iš valstybės milijonus. O konstruktyvių įstatymų projektų, kuriuos galėtų pats palaikyti, premjeras iš konservatorių esą nesulaukia.

Paminėtas „antivalstybiškumas“ priverčia TS-LKD jautriai reaguoti, nes tai partijos skaudžiausia vieta. Patriotiškiausią politinę partiją pavadinti „antivalstybine“ – kaip S. Skvernelis drįsta? Nei vienas konservatorių lyderis neturi pasirinkimo – tik smogti atgal.

Tuo tarpu TS-LKD priešiškų rinkėjų akyse ši jautri reakcija patvirtina, kad S. Skvernelis teisus: konservatoriams valstybė nerūpi, jie tik ieško su kuo susipykti. Ką daryti rinkėjams, kad ši pavojinga partija nelaimėtų rinkimų? Akivaizdu – klausyti išmintingo premjero ir aktyviai balsuoti už kitas partijas.

Dar iki S. Skvernelio buvo žinoma, kad tokia konservatorių erzinimo taktika visada pasiteisina. Todėl nemanau, kad verta šaipytis ir iš premjero pasirinktos rinkimų strategijos. Šį kartą ji gali būti pergalinga.

Bet gal aš klystu. Gal S. Skvernelis iš tikrųjų nusprendė trauktis iš politikos, prieš tai atvirai pasakęs, ką galvoja apie Lietuvą ir konservatorius.

Pagyvensim – pamatysim.