Be abejo, nusikaltėlių, recidyvistų, koloborantų, kaip ir visose šalyse, taip ir Lietuvoje, būta. Jų nustatyta per kelis tūkstančius, jie nuteisti arba laukia savo teismo dienos. Bet kodėl visa lietuvių tauta, net ir turėdama didžiausią pasaulio teisuolių skaičių, proporcingai tenkantį šalies gyventojų skaičiui, vis dar pavadinama „žydžaudžiais“?
Kodėl kai mūsų laisvės kovotojų atminimas yra išmurkdomas purve, po to lig niekur nieko, be jokių atsiprašymų, viskas tučtuojau atleidžiama ir užmirštama? Žvelgiant į mūsų istorinės atminties politiką, kartais atrodo, kad elgiamės kaip ta apsiginti nuo smurtaujančio vyro (ar net pagalvoti apie tai) nebegalinti žmona – sulindę savo virtuvėse tiesiog laukiam naujos smūgių serijos.
„Netinkami“ faktai
Kokio masto raganų medžioklė vyksta Lietuvoje puikiai atskleidė istorija, apjuodinant antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo didvyrį J.Noreiką – Generolą Vėtrą. Verta atkreipti dėmesį, kad pasaulyje šiandien egzistuoja organizacijų ir asmenų, mintančių iš tariamų „antisemitų“ paieškų. Taikinys buvo rastas ir Lietuvoje. Tiesa, jau minėtas atvejis parodė, kaip kartais norai sukurpti skandalingą istoriją baigiasi didele gėda jos organizatoriams.
Pradžioje mėginimai apšaukti Lietuvos partizaną žmogžudžiu buvo nesėkmingi, tad buvo teigiama, jog Noreika perdavė vokiečių parengtą įsakymą izoliuoti žydus. Bet kai išgirsti užtikrintą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teiginį, kad toks išsilavinęs žmogus, kaip Lietuvos kapitonas Jonas Noreika, 1941 m. rugpjūtį negalėjo nežinoti, kas laukia žydų getuose, belieka tik skėstelėti rankomis: kaip J. Noreika galėjo žinoti tai, ko tuo metu dažnai nežinojo net daugelis nacių? Visgi, neseniai atrasti LGGRTC darbuotojo D.Stanciko liudijimai nubraukė kaltinimus J. Noreikai, atmetė bet kokias koloboravimo versijas ir net iškėlė naujų faktų apie tai, jog šis karininkas slapta prisidėjo prie žydų gelbėjimo.
Kaltintojams, deja, nei istorinis kontekstas, nei atrasti nauji faktai nė motais, jie atsiprašyti poreikio nejaučia. Žydų gelbėtojo vardo, aišku, niekas irgi neteiks. Nebelikus argumentų bandoma griebtis šiaudo, kad Noreika esą kažkada jaunystėje buvo išleidęs pamfletą, raginantį nepirkti pas žydus. Tačiau ir vėl, mūsų istorikams subtiliai ignoruojant istorinį kontekstą, sąmoningai nutylimi faktai, jog panašius raginimus nepirkti pas krikščionis (lietuvius, lenkus) skleisdavo ir to meto žydai, kartais net fiziškai užsipuldami savo bendruomenės narius dėl sulaužytų „nerašytų taisyklių“ neremti kitatikio. Visa tai kaip ant delno galime matyti tyrinėdami tarpukario spaudą („Vilniaus Aušra“ 15(66) Nr.).
Tiesa, „netinkamus“ liudijimus atradusio D. Stanciko laukia neeilinio masto puolimas. Ant J.Noreikos kelerius metus srutas pylę istorikai ir tiesiog propagandistai dabar negali susitaikyti su faktu, kad jų kurtą pasaką apie nacių kolaborantą demaskavo, demaskavo grubiai ir dargi pagal profesiją ne istorikas. Visai kaip ir su Vasario 16-osios aktu, ar ne?
Tikėtina, nebus apsiribota vien istorijos darbuotojais. Politikos atstovai, ypatingai Užsienio reikalų ministerijai vadovaujantis L. Linkevičius buvo vienas pirmųjų, apšmeižęs lietuvių partizaną. Kaip ir Lietuvos istorijos instituto vadovui A. Nikžentaičiui, taip ir ministrui atsitraukti ir pripažinti klydus – misija neįmanoma. Jau iš dabartinių pasisakymų tampa aišku, jog bus bandoma šią istoriją pakreipti savo anksčiau išsakytų pozicijų naudai, o D. Stanciką diskredituoti ar kvestionuoti jo darbovietę.
Seime – pirmas žingsnis
Stebint visą šį chaosą ir patyčias iš Lietuvos istorijos, labai laiku ir vietoje atrodo Seimo nario A. Gumuliausko iniciatyva svarstyti nutarimą, kuris numato, kad okupuota Lietuvos valstybė bei lietuvių tauta nedalyvavo žydų žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą. Politikas nurodo, kad atskiri asmenys prisidėjo prie Holokausto, bet dėl to turi spręsti tik teismas.
Reikia pažymėti, kad tokio nutarimo virtimas realiu įstatymu ateityje, galėtų užkirsti kelią ir „žydšaudžių“ etikečių klijavimui ar kitokiam Lietuvos patriotų menkinimui. Atsiradusi atsakomybė Lietuvos istorijos juodintojus priverstų dėti konkrečius faktus ant stalo, o ne skleisti niekuo nepagrįstus kaltinimus. Gera pavyzdį čia demonstruoja Lenkija, kuri parlamente įtvirtino, jog Holokaustą priskirti lenkų koncentracijos stovykloms, taip eliminuojant Vokietijos vaidmenį ir atsakomybę yra neteisėta. Panašiu keliu link Vidurio Europos partnerių galėtų žengti ir Lietuva. Nors vilčių, jog toks projektas išties bus įgyvendintas Seime – nedaug, tai visgi pirmas žingsnis į politinę savigyną, stengiantis atmesti nuolatines mūsų tautos žeminimo pastangas.
Pradedami naująjį dešimtmetį turėtume pasakyti: neleisim daugiau savęs stumdyti ir tikrai nežadam atsiprašinėti už tai, kuo patys neprasikaltom. Neleisim šmeižti nei Lietuvos, nei jos mirusių sūnų. Tai būtų stiprus žingsnis link tikro orumo atstatymo mūsų šalyje.