Aš tai jau. Žadėjau visus mylėti ir gerbti, bet valios užteko iki pirmos sankryžos be žalios rodyklės. Sulaukiau šviesoforo signalo, pajudėjau, o ten jis eina nosį į telefoną sukišęs. Gerai, kad greitai patraukė koją, net ausinės iškrito, akimirksniu spėjo padaryti pasirinkimą – sveikas ar teisus pagal Kelių eismo taisykles.

Taip ir gyvenam – Andrius Užkalnis fotografuojasi Kalifornijos paplūdimyje, o man lieka apsamanojęs kelmas Varnėniškės miške ir žvyrkeliuko vingis su plonu ledu užtrauktomis balomis, kuriose vandens jau nėra, tik traški pluta. Uždedi koją – trekšt. Juk smagu!

Sakysit, viskas čia – mūsų pačių pasirinkimų grandinės rezultatas. Vieną dieną tingėjai mokytis chemijos Kobros pamokoje, o po trijų dešimtmečių atsibundi už minimalią algą vairuojantis pienovežį. Pasilikite tai verslumo dvasią žadinančioms paskaitėlėms, o mes čia geriau žinom, kad iš sudegusios Stebulių mokyklos vienaragių startuolių įkūrėjais netampama ne todėl, kad visi mažiau gabūs, negu Antakalnyje.

„Jeigu biednas – tai durnas, o jeigu durnas – tai biednas“, – atskleidžia svarbiausią gyvenimo dėsnį prie užstrigusio taromato atgal į maišą savo turtelį kraunantis liaudies filosofas su krintančia nuo galvos Seulo žiemos olimpiados kepuraite. Ar šiandien jis galėjo selfintis Hermosa Beach, o Andrius vaikyti alkaną šunį nuo savo kvapnaus depozitinės taros maišo? Užtektų vieno atsitiktinumo, laiku neatvažiavusio troleibuso arba neperskaitytos knygos, ir jiedu būtų susikeitę vietomis, ar vis dėlto net atkaklus tikslo siekimas daugybę metų negarantuoja, kad gyvenimas jūsų nesuspardys ir nenumes į pakelės griovį rinkti butelių?

Skirtingai nuo konservatorių, manau, kad premjeras Saulius Skvernelis, pavadindamas TS-LKD „antivalstybine partija“ nieko neapšmeižė. Paradoksalu, bet tais žodžiais jis daugiau pasakė ne apie konservatorius, o apie save patį.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Nė vienas nesame tobuli, net ir popiežius Pranciškus nesusitvardė, kai įkyri maldininkė tampė jį už rankos. Juokingiausia, kad tas kvailas nesusipratimas visiškai nustelbė neįtikėtinai gilią Šventojo Tėvo žinią, paskelbtą iš Vatikano Pasaulinės taikos dienos proga.

„Žinome, kad karas paprastai prasideda nuo nepakantumo kito skirtingumui, dėl to randasi noras savintis ir dominuoti. Tai kyla žmogaus širdyje iš egoizmo ir puikybės, iš neapykantos, verčiančios griauti, formuoti tik neigiamą kito žmogaus įvaizdį, siekiant jį išskirti ir pašalinti. Karas yra kurstomas per iškreiptus santykius, ambicijas viešpatauti, piktnaudžiavimą valdžia, bijant kito ir jo skirtingumo, kuris suvokiamas kaip kliūtis“, – teigia Pranciškus.

Drąsūs žodžiai į susipriešinimą kasdien vis labiau grimztančiame pasaulyje, kur krikščionimis save vadina politikai tą nepakantumą kito skirtingumui paverčia svarbiausiu būdu atkreipti rinkėjų dėmesį.
Jau dabar tenka pripažinti, kad egoizmo ir neapykantos kurstymas tarp skirtingų visuomenės grupių tapo nuo 2016 m. Lietuvą valdžiusių politikų komunikacijos ašimi. Vaikai prieš pensininkus, vilkikų vairuotojai prieš vežėjus, ugniagesiai prieš mokytojus, ūkininkai prieš ofisų planktoną, Kaunas prieš Vilnių – visų karas prieš visus įgavo iki šiol neregėtą įkarštį. Nebeliko susikalbėjimo, o drauge su juo ir to, kas vadinama socialiniu kontraktu, kai sėkmingieji ir turtingieji būna pasiruošę solidariai dalintis su visa visuomene savo veiklos rezultatais.

Vos tik valdžia, nelaukdama to solidarumo ir nederindama skirtingų visuomenės grupių interesų, pradeda blaškytis nuo vienos prie kitos skubotos iniciatyvos perskirstyti daugiau pinigų, visi sukyla dalintis neiškepto pyrago, nes žino, kad nerėkiančiam ir nesistumdančiam alkūnėmis nieko neliks.

Nė vienas nesame tobuli, net ir popiežius Pranciškus nesusitvardė, kai įkyri maldininkė tampė jį už rankos. Juokingiausia, kad tas kvailas nesusipratimas visiškai nustelbė neįtikėtinai gilią Šventojo Tėvo žinią, paskelbtą iš Vatikano Pasaulinės taikos dienos proga.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Tarpušvenčiu tapo aišku, kad visa LVŽS 2020 m. Seimo rinkimų kampanija bus nutaikyta į tą negausią rinkėjų grupę, kuriai 90-aisiais Landsbergis šiferį nuo stogo nulupo ir iki šiol į galvą lyja.
2020-uosius Seimas yra paskelbęs Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metais, taip pat Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos bei UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metais, Tautodailės, Mokyklų bendruomenių bei Ateitininkų metais, Eugenijos Šimkūnaitės ir Čiunės Sugiharos metais. Bet iš tikrųjų bus tik dar vieni Neapykantos metai.

Skirtingai nuo konservatorių, manau, kad premjeras Saulius Skvernelis, pavadindamas TS-LKD „antivalstybine partija“ nieko neapšmeižė. Paradoksalu, bet tais žodžiais jis daugiau pasakė ne apie konservatorius, o apie save patį. Kažkada esu rašęs, kad šių dienų Lietuvoje sugyvena dvi valstybingumo tradicijos. Viena ateina iš tarpukario per partizanus, išeiviją, disidentus ir Kovo 11-ąją. Kita – „ir tada dirbome Lietuvai“ arba LTSR tradicija – talpina savyje Sniečkų ir Brazauską, kolchozus ir nomenklatūrinių medžioklių kultūrą. Antroji Skvernelio vyriausybė, papildyta LSDDP ūsuotų bebrų ir tomaševskininkų, savo veikimo būdais ir požiūriu į korupciją – „jerunda“ ir asfaltuotą keliuką – jau spėjo įrodyti, kad yra LTSR tradicijos tęsinys. Todėl natūraliai formuojasi ir tą politinį veikimą atitinkanti ideologija, išsakoma premjero lūpomis.

O konservatoriai, aiškiausiai iš visų politinių jėgų atstovaudami kitai – laisvės kovotojų Lietuvai, LTSR valstybingumo tradicijos požiūriu yra būtent antivalstybinė partija. Juk būtent už antivalstybinę veiklą buvo teisiami tie, kas kalbėjo apie laisvę sovietinėje Lietuvoje. Todėl Skvernelio žodžiai yra ne įžeidimas, kaip tai įvertino Gabrielius Landsbergis, o komplimentas TS-LKD.