Kodėl neskaidrus antstolių veiklos įkainių reguliavimas naudingas populistams?
Ar ne savo daro broką išpūstu antstolių pajamų baubu stengiasi užmaskuoti įstatymų leidėjų atstovė? Juk antstolių veiklos įkainių nustatymas ir toliau gali būti vertinamas kaip neskaidrus!
Būtent Antstolių rūmai jau daugiau kaip 10 metų beldžiasi į valdžios institucijas akcentuodami, kad sprendimų vykdymo išlaidas būtina ekonomiškai pagrįsti. Būtent Antstolių rūmų iniciatyva
dar 2005 m. atliktas pirmasis antstolių veiklos įkainių vertinimas ekonominiu aspektu. Antstolių veikos įkainiai buvo susieti su vykdomų procedūrų sąnaudomis ir sudarė pagrindą nustatyti metodiškai pagrįstus sprendimų vykdymo įkainius.
Tačiau dėl politikų neveiklumo antstolių veiklos įkainių reglamentavimo tobulinimas taip ir liko įstrigęs pusiaukelėje. A. Širinskienės vadovaujamas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas nesivargino (ar neišdrįso) įpareigoti Teisingumo ministerijos, kad ši parengtų ir pateiktų Seimui tvirtinti aiškią antstolių veiklos įkainių nustatymo metodiką ir tvarką.
Nesant įkainių nustatymo metodikos, politikės savigyra „pagerinus“ antstolių veiklos reguliavimą Antstolių įstatymo pakeitimu, kuriuo panaikintas privalomas nustatomų vykdymo išlaidų dydžių suderinimas su Lietuvos antstolių rūmais, yra nieko verta. Juk antstolių veiklos įkainių nustatymo mechanizmas atsisakius derinimo procedūros tapo tik dar labiau miglotas. Sukurta ideali terpė subjektyviam įkainių reguliavimui remiantis abejotinais vienašališkais sprendimais.
Ir jokia antstolių turto deklaracijų viešinimo magija esamos įkainių reguliavimo miglos neišsklaidys. Juk deklaracijų forma neturi nieko bendra su įkainių reguliavimo procesu. O gal tai ir yra atsakymas, kodėl įkainių reguliavimo metodikos politikams nereikia? Todėl, kad ją patvirtinus nebeliktų įkainių kaitaliojimo chaoso, kurio sąlygomis taip patogu be perstojo „žaboti“ antstolius ir pelnytis vis naujus politinius dividendus.
Ar ne dėl tos pačios priežasties politikai jau 12 metų „negirdi“ Lietuvos antstolių rūmų siūlymų stabdyti priverstinio iškeldinimo procesus, kai iš gyvenamųjų patalpų iškeldinamiems asmenims nėra suteikiamas kitas būstas? Vien per 2019 metus antstoliams teko vykdyti 679 sprendimus dėl priverstinio iškeldinimo. Jeigu antstoliams nebereikės iškeldinti asmenų, kuriais pati valstybė nepasirūpina, tai kas bus tie „blogiečiai“, blogesni net už politikus?
Politinių atsikalbinėjimų džiunglėse įstrigęs ir Lietuvos antstolių rūmų siūlymas atskirti pagalbą skurstantiems nuo pažeidėjų dangstymo. Tai siūlymas diferencijuoti skolų išieškojimo procesus ir taikyti daugiau nuolaidų sąžiningiems skolininkams, o su piktnaudžiaujančiais elgtis griežčiau.
Neformaliuose pokalbiuose visos institucijos pritaria, kad tais atvejais, kai administracinės teisės pažeidėjai nesumoka baudų ir atsisako atlikti visuomenei naudingus darbus, būtų socialiai teisinga baudų išieškojimą nukreipti į bent mažytę dalį tokiems skolininkams skiriamų socialinių pašalpų. Tai būtų ir prievolių vengimo prevencija, ir antstolių veiklos įkainių mažinimo rezervas: kuo daugiau skolininkų susimokėtų už išieškojimo procesus, tuo mažesnė galėtų būti kiekvienam tenkanti mokėtinų vykdymo išlaidų suma.
Ir ne kieno kito, o būtent Lietuvos antstolių rūmų (kuriuos parlamentarė A. Širinskienė kaltina socialiniu nejautrumu) iniciatyva nuo 2014 m. buvo atpigintos nedidelių skolų išieškojimo procedūros, sumažinant atliekamų procesinių veiksmų kiekį ir įvedant supaprastintą išieškojimo procesą.
Politizuota antstolių kritika – tai visuomenės kiršinimas
Po kiekvieno viešo politizuoto pareiškimo ar jų serijos antstolių kontoras užplūsta padidintos skolininkų agresijos banga: padaugėja ne tik keiksmų, durų trankymo ar grasinamų laiškų, bet ir fizinio smurto atvejų. Neteko girdėti, kad bent vienas politikas prisiimtų už tai atsakomybę.
Šiuo požiūriu ciniškai skamba parlamentarės A. Širinskienės samprotavimai lyginat teisėjų, prokurorų ar kitų valstybės pareigūnų ir antstolių patiriamą riziką. Pirmieji saugomi valstybės lėšomis: nei į teisėjo, nei į prokuroro, nei į Seimo ar Vyriausybės nario kabinetą neįmanoma patekti taip laisvai, kaip į antstolio kabinetą. Būtent antstoliai kasdieną akis į akį susiduria su asmenimis, vengiančiais vykdyti nepopuliarius valstybės valdžios atstovų sprendimus.
Jau dabar yra užfiksuota daugiau kaip 150 smurtinių ir chuliganiškų išpuolių, susijusių su antstolių profesine veikla. Tik keletas fizinio smurto pavyzdžių: 2006 ir 2008 m. apšaudyti dviejų antstolių kontorų langai; 2009 m. liepą į antstolės kabinetą atėjęs skolininkas smogė jai į kaklą; antstolė daugiau kaip mėnesį buvo nedarbinga; 2010 m. lapkritį skolininkas sumušė antstolio padėjėją; buvo sutrikdyta jos fizinė ir emocinė sveikata; 2012 m rugpjūtį į skolininko butą atvykusi antstolė užsipulta virtuviniu kirvuku; 2015 m. vasarį skolininkas kontoroje užsipuolė antstolę: stumdė sugriebęs už plaukų ir sukėlė fizinių traumų; 2016 balandį darbo vietoje užpultas antstolis ir kontoros darbuotoja; sutrikdyta jų fizinė ir emocinė sveikata. Grasinimai telefonu, SMS žinutėmis ir laiškais – tai kasdieniai antstolių patiriamo psichologinio smurto atvejai.
Lygiai taip pat ciniška lyginti antstolių pajamas su biudžeto lėšomis išlaikomų asmenų atlyginimais: nei vienas jų, įskaitant ir pirmuosius valstybės asmenis, neprivalo savo lėšomis išlaikyti biurų, investuoti į jų modernizavimą, rūpintis savo ir kitų darbuotojų apsauga, taip pat neprivalo kaupti lėšų rezervo nenumatytoms išlaidoms.
Antstolių pajamos, nesvarbu, keliaženklės jos būtų (kaip ir bet kurio kito privačia veikla besiverčiančio asmens pajamos) netapačios biudžetininko atlyginimui: vienais metais jos gali būti įspūdingos, o kitais – visai menkos ir net minusinės. Pavyzdžiui, 2018 m. kai kurių antstolių mėnesio pajamos buvo po 2–3 tūkst. eurų.
Tačiau viešai minimos įspūdingos sumos erzina žmones. O ko daugiau reikia politikams – populistams? Ir nerūpi jiems, kad antstoliai nė cento neišieško iš skurstančių Lietuvos gyventojų (iš tikslinių socialinės paskirties lėšų skolos nėra išieškomos) ir tikrai ne tokių žmonių sąskaita finansuojamas skolų išieškojimas, kaip bando įrodinėti A. Širinskienė.
Lietuvos skolų išieškojimo sistema – viena pažangiausių Europoje
Skolų išieškojimas po 2003 m. įgyvendintos antstolių institucinės reformos, kai vietoj buvusių valstybinių antstolių kontorų pradėjo veikti privatūs antstoliai, pagerėjo penkis kartus, nors antstolių dabar dirba beveik tris kartus mažiau.
Antstolių iniciatyva didelė dalis su darbu susijusių procesų perkelti į virtualiąją erdvę. 2003 m. sukurtas pirmasis Baltijos valstybėse e. varžytinių portalas. Skaidrios varžytinės pritraukia daugiau dalyvių, turtas parduodamas už aukštesnę kainą. Didžioji dalis antstolių vykdomų procedūrų taip pat perkeltos į virtualią erdvę: vykdomasis dokumentas surašomas, pateikiamas ir grąžinamas elektroniniu būdu. Proceso šalys gali tiesiogiai sekti sprendimo vykdymo eigą, teikti prašymus ir inicijuoti procesinius veiksmus elektroniniu būdu.
Per 16 privačios veiklos metų antstoliai tapo ypač plačios kompetencijos profesionalais. Lietuvos gyventojai antstolių veiklą skolų išieškojimo srityje vertina palankiai. 2018 m. rugsėjį atlikto gyventojų nuomonės tyrimo duomenimis, 66 proc. gyventojų pasitiki antstoliais nepaisant priverstinio jų vykdomų funkcijų pobūdžio ir 64 proc. kreiptųsi į antstolį, jeigu reikėtų susigrąžinti reikšmingą skolą.
Lietuvos antstolių rūmai ir visi asociacijos nariai suinteresuoti toliau tobulinti skolų išieškojimo procesus. Visiems linkėdami susitaikymo, kviestume gerbiamą A. Širinskienę ir kitus politikus įsiklausyti į teikiamus pasiūlymus ir konstruktyviai bendradarbiauti vardan bendrų tikslų, nes antstoliai taip pat yra tautos dalis, o ne tautos priešai.