Pirmoji taisyklė: pradėk daugiau dirbti ir mažiau zyzti. Sėkmė ateina iš veiksmo, ne iš šnekų apie teisybę ir gerovę. 2019 metai buvo šia prasme pavyzdiniai.
Visi, kas veikė ir judėjo 2019 metais, laimėjo. Visi, kas buvo bjaurūs ir kitiems linkėjo blogo, susirinko gumbus ir mėlynes. Pažiūrėkite į Karbauskį – ką jis pasiekė per metus? Uždraudė karštą vyną prie eglutės, o daugiau jam nesigavo niekas.
Visi, kas skundėsi ir burbėjo, liko prie uždarytų gyvenimo durų. Nė vienas nevykėlis iš savo balos neatsikėlė ir sausas netapo per rėkimą ir aimanas. 2019 metais gyvenimas skaudžiai baudė tuos, kas save laikė aukomis. Toliau bus tik blogiau.
Verki, kad nėra sąlygų dirbti? Mažos algos, atskirtis, blogi darbdaviai? Ir nereikia, nedirbk. Bus automatinės savitarnos kasos ir į tavo vietą atvažiuos užsieniečiai, kuriems pas mus gerai ir sąlygos tinkamos. Mes neturim dėl tavęs bėdų ir problemų. Niekam tavo skausmai neskauda. Problemų turi tik tu.
Kaimai tuštėja, ten nėra darbų? Užtat miestai pildosi. Keisk gyvenamąją vietą arba susikurk sau verslą pats. Kas tau sakė, kad lietuviškame kaime su koplytstulpiais ir šulinių svirtimis visada bus darbų ir uždarbių? O tau nežadėjo, kai pirkai laidinį telefono aparatą 1980 metais, kad jis amžinai bus naudingas? Nes dalykai keičiasi. Ir jei keičiasi Lietuvos demografija, tai reiškia, keiskis ir tu.
Kažkada, sovietmečiu, pramonės miestai – tokie, kaip Mažeikiai, Utena ar Alytus – buvo turtingi darbų ir pramonės įmonių. Ten buvo pinigai ir karjera. Tie laikai baigėsi, kaip baigėsi kažkada anksčiau Romos imperija, Osmanų imperija ar Venecijos viešpatavimas, kaip neapsakomai turtingo miesto. Kodėl tada tave stebina, kad Skersmyžiuose ar Ožkabaliuose šiandien viskas gęsta ir nėra darbų? Žmonės elgiasi ir kalba taip, lyg kažkas būtų Konstitucijoje įrašęs teisę amžinai turėti šalia savęs pašto skyrių, banką ar ligoninę. Dalykai keičiasi.
Jeigu savo kalboje apie darbdavius vartoji žodžius „vergovė“, „išnaudotojai“, „monopolininkai“, „engėjai“, „daugiau laiko sau“, tai tau 2020 metais tikrai nesiseks. Aš tau pažadu.
Nepatinka, ką siūlo darbdaviai? Susikurk darbo vietą pats sau, tau niekas nieko neskolingas. Konstitucija, valstybė ar bažnyčia tau nieko šia tema nežadėjo.
Ak, sakai, „ne visi gali būti verslininkais“? Nesąmonė. Čia tas pats, kaip sakyti: „Ne visi gali praustis, valytis dantis ir nešiukšlinti.“ Visi gali, bet ne visi nori. Tingėti visada lengviau, tik gero gyvenimo nesigauna iš to. Bet ar tau kas nors sakė, kad bus lengva?
Tada galėsi pradėti svajoti apie orias algas. O tai dabar visiems paduokite daugiau teisių, trumpesnių darbo valandų, ilgesnių atostogų, dvidešimt Vėlinių per metus, gegužės pirmosios, kovo aštuntosios ir visokio velnio. Kad tik nedirbti.
Žmonės, kurie gerai gyvena ir kuriems sekasi, yra šalia jūsų. Jie nesiskundžia ne todėl, kad jiems nėra sunku. Jie neturi skundams laiko, jie kala pinigus ir kuria savo gyvenimą. Jie užsiėmę produktyvia veikla, ne zyzimu.
Kol jūs inkščiate apie atskirtį, jie, sėkmingi žmonės, atkakliai dirba, kad atsiskirtų nuo jūsų dar toliau ir ryškiau. Atskirtis nepatinka tik tiems, kurie atsiskyrę pasiliko uodegoje. Tiems, kas priekyje, ji visiškai netrukdo. Jie todėl ir stengiasi, kad būtų priekyje.
Kol jūs klijavot į internetus šmaikščius plakatėlius, kaip bloga Lietuvoje, tie žmonės kažką produktyvaus nuveikė, už ką jie paskui gaus dar daugiau pinigų. Kol jūs žiūrėjote per „YouTube“ kokias nors durnes su jų moteriškumo mokymais arba čiauškančias idiotes su jų idiotiškais rūpestėliais, arba talentų šou su vienodais vedėjų bajeriais, tie sėkmingi žmonės kažko išmoko arba sužinojo kažką naudingo iš interneto, audioknygos arba filmo. Buki žmonės žiūri buką turinį ir toliau bunka, kartais pagargaliuodami: „Juk ne visi gali būti gudrūs.“ Visi gali, ne visi nori. Protingi žmonės visą gyvenimą mokosi ir protingėja, toldami nuo durnių. Taip ir didėja atskirtis.
Jei jums per mažai atostogų ir laisvadienių, jums 2020 metais garantuotai nesiseks. Atostogos yra tiems, kas dirba nemylimą darbą, o tie, kas dirba nemylimą darbą, visada jį dirba blogai, ir yra lengvai pakeičiami, o tie, kas lengvai pakeičiami, visada gauna mažai, nes o kodėl jiems mokėti daugiau. Tokie žmonės būna nepatenkinti darbdaviu, darbu, alga, atostogomis, jų trukme, kainomis parduotuvėse, bet niekada nesusimąsto, kad problema yra jų pačių viduje.
Dėl atostogų: aš pastaruosius dvidešimt metų neturėjau nė vienos laisvos savaitės. Žodžio „laisvalaikis“ nenaudoju, man tai keiksmažodis. Nėra laisvo laiko, yra laikas, kurį pasirenki skirti vienam ar kitam veiksmui. Visada esu darbe, kad ir kur gyvenčiau pasaulyje: Kalifornijoje, Kanadoje, Argentinoje ar Šri Lankoje. Aš visada dirbu darbus, visada su telefonu ir kompiuteriu, ir jei nerašau, tai skaitau, jei neskaitau, tai fotografuoju, jei nefotografuoju, tai redaguoju, jei neredaguoju, ką nors su kuo nors derinu, pardavinėju ar kam nors padedu.
Žmonės klausia tokių, kaip aš: „Kada tu viską spėji?“ Ne viską spėju, tiesiog visą laiką dirbu, daug darau ir daug visko gaunasi. Tingėjimo būdu niekas nesigauna. Darymo būdu gaunasi viskas.
Antroji taisyklė sėkmei 2020 metais: būsi laimingas, jei žiūrėsi į priekį, o ne atgal. Nieko nėra liūdnesnio, nei žmonės, kurie, pralaimėję rinkimus, vis dar negali nustoti apie tai šnekėti ir užuot ruošęsi naujiems rinkimams, rakinėja senas žaizdas. Žmonės, kurių nepriėmė į darbą arba iš senojo atleido, kurių knygų niekas nenori leisti, kurių neišsiuntė į „Euroviziją“ ir kurie niekada feisbuke nelaimi nemokamos picos ar plaukų tiesintuvo – jei nenorite, kad nesėkmės kartotųsi ateityje, turite paleisti tas, kurios įvyko praeityje.