Išties ilgai lauktas pozityvus sprendimas. Ironiška, bet panaikintas apsunkinimas buvo įvestas esant liberalų teisingumo ministrui! Tuomet formalus pagrindimas buvo paremtas Civilinio kodekso jau tuomet moraliai pasenusio 2.40 straipsnio reikalavimu, kad „Juridinio asmens pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų, ir t. t.“.

Iki apribojimo įvedimo Registrų centras, registruodamas steigiamą įmonę tik patikrindavo, ar pavadinimas nėra tapatus jau registruotam pavadinimui, ir ar jie nėra tapatus Lietuvoje ar tarptautiniu lygmeniu įregistruotiems prekių ženklams.

Dar suprantama CK nuostata, kad juridinio asmens pavadinimas turi būti sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę reikšmę, nors gal jau atėjo laikas firmų vardams ir be žodžių ar net raidžių, tokiems kaip AB „@+“ ar UAB (~_~;)?

Bet kodekso reikalavimas, kad „pavadinimas turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų“ gali būtų skaitomas ir atsižvelgiant į šio laikmečio realijas, sakykime, grąžinant taisyti akivaizdžiai gramatiškai „kreivus“ pavadinimus, tokius, kaip „Vilniaus neKLInojamojo turto agentūra“, ar panašiai.

Dirbant Registrų centre teko matyti įvairių „lietuviškų“ firmų vardų, kurie nors ir skamba panašiai į lietuviškus, tačiau mažai ką su lietuvių kalba turi bendro: „Durstata“, „Griovkasa“ ar „Stalvirša“ (pavadinimai išgalvoti, bet jūs supratote, apie ką aš čia).

Atvirkščiai, buvo ir labai gražių, kuriuos VLKK „leido“ tik po pakartotino prašymo („Naktinėja ir Gulinėja“).

Firmos vardai yra kultūrinis reiškinys. Firmos vardas yra neatsiejama verslo brendo (atsiprašau kalbininkų, tačiau brendas ir prekių ženklas – nėra tas pats) dalis. Firmos vardas dažnai yra tapatus ar labai siejamas su naudojamu prekių ženklu. Šiandien verslui dažnai kertant valstybių sienas ir žemynų krantus, brendo identitetas, atpažįstamumas, skaitomumas, ištariamumas įvairiomis kalbomis yra kritiniai dalykai (kas žinote, kaip teisingai tarti XIAOMI ar HUAWEI – duosiu saldainį).

Neseniai džiaugėmės pirmuoju Lietuvos „vienaragiu“ – „Vinted“. Kažin, kiek jis tokiu taptų su pavadinimu UAB „Drapanų mainyklė“?
Jonas Udris


Stebina tai, kad greičiausiai mažai ką apie verslą, marketingą ir brendingą suprantanti kontora (nes jeigu suprastų, darytų verslą, o ne dirbtų ten) galėdavo spręsti, gali verslas taip vadintis ar ne. Teko ne kartą girdėti jų sarkastišką pasiteisinimą, kad „verslas juk gali naudoti ir nelietuvišką prekių ženklą“.

Taip, įmonės pavadinimas ir jos naudojami prekių ženklai nebūtinai turi sutapti, tačiau šiuolaikinė verslo praktika negailestinga: sėkmingam verslui reikia ne tik gero pavadinimo, kuris lengvai suprantamas ir tariamas pagrindinėmis pasaulio kalbomis, bet ir tapataus prekių ženklo bei interneto domeno, pageidautina su .COM galūne. Startuoliui pavadinimu „Aloyzas ir Martynas“ nebus lengva gauti tarptautinių investicijų savo naujai „AloMa“ platformai.

Šis kreivas ribojimas taip pat būdavo nesunkiai apeinamas. Vieša paslaptis, kad steigiant bendrovę ne internetu, bet einant tiesiai pas notarą, buvo galima įsteigti įmonę „nelietuvišku“ pavadinimu, nes notarui nebuvo pareigos gauti VLKK pritarimą. Ar ši landa buvo palikta tyčia ar iš neišmanymo, nežinau. Taip pat buvo galima užsienyje įregistruoti prekių ženklą, o tuomet jau registruoti juridinį asmenį, kaip ir turint užsienyje registruoti prekių ženklo savininko sutikimą.

Išimčių numato ir Civilinis kodeksas. Jau minėto 2.40 straipsnio 3 dalyje parašyta, kad „Juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą“.

Viena vertus, neaišku, kas ir kaip matuoja, ar pavadinimas jau „nusistovėjęs visuomenėje“. Antra, kodėl užsienio juridinių asmenų duodamas sutikimas suteikia verslui tokią privilegiją? Su asmenų lygybe prieš įstatymą čia taip pat prasilenkiama.

Taigi, priimtas sprendimas grįžti prie ankstesnės tvarkos. Taip, Civilinio kodekso 2.40 straipsnio 2 dalies niekas nepanaikino, tačiau taikyti ją reikia pradėti protingai, šiuolaikiškai. Teisė nėra savitikslė, jos paskirtis – padėti spręsti ginčus ir problemas, o ne kaišioti verslui spragilus.

O Audrį Antanaitį kviesčiau neišgyventi – kvailai ir kreivai skambantys pavadinimai niekam žalos nepadarys, kadangi norint versle tapti žinomu, turi turėti ir gerą pavadinimą, kuris patiks tavo klientui, ir čia jis teisėjas.

Neseniai džiaugėmės pirmuoju Lietuvos „vienaragiu“ – „Vinted“. Kažin, kiek jis tokiu taptų su pavadinimu UAB „Drapanų mainyklė“?