Na, to priežastis gali būti pernelyg didelis visų santykių formalizavimas, pajungimas dažnai bereikšmiams ir trukdantiems biurokratiniams taisyklių rinkiniams. Gali būti ir psichologinės priežastys, kuomet daugelis tikisi gėrio iš viršaus ir nepasistengia nors pirštu į pirštą suduoti. Gali būti ir natūralūs ekonominiai bei politiniai stabdžiai, kuomet manantys save valdančiaisiais užsiima savimi daugiau nei valstybe.
Bet pažvelkime į save taip, tarsi būtume pasiryžę kažką nuveikti šiame pasaulyje. Realizuoti jei ne principą „nuo jūros iki jūros“, tai bent prieinamus ekspansinius projektus.
Nekalbu apie karinę ekspansiją, yra kitokios ir, sakyčiau, daug efektyvesnės ir labiau prieinamos ekspansijos rūšys. Kultūrinė, ekonominė ir politinė-diplomatinė ekspansija yra natūrali bet kokios šalies ar bendruomenės išlikimo strategija.
Bet kokia visuomenė siekia ne tik įsitvirtinti savo užimamose teritorijose bei įtakos sferose, bet ir išplėsti savo galimybes į visas puses, t. y. vartojant tautinę simboliką, siekti, kad Geležinio vilko kauksmas girdėtųsi toli už valstybės sienų. Mes gi linkę pakaukti vienas kitam apie tai, kaip mums sunku ir kaip mus slegia vargai.
O tuo tarpu laukdami manos iš dangaus pralaimime istoriškai natūralias ir lengvai suvaldomas galimybes. Simboliniu pavyzdžiu imkime Uzbekistaną, nes jis šiandien beveik visiškai išnyko iš mūsų akiračio. O veltui. Politinės sąlygos šioje šalyje per kelis paskutinius metus keičiasi taip pat sparčiai, kaip tai vyko Lietuvoje po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Bet Lietuva tarsi sutemose miegantis didvyris yra nematoma ir nejuntama šioje šalyje. Uzbekistanas išgauna naftą ir dujas, auksą ir uraną, akmens anglį ir praktiškai visus kitus galimus cheminių elementų lentelėje sužymėtus metalus bei cheminius elementus. Šalis augina daug žemės ūkio produkcijos, medvilnę. Uzbekistane šiandien gyvena apie 33 milijonus gyventojų. Prezidentas Šavkatas Mirzijojevas vykdo rimtą kultūrinę politiką. Šalies mokyklose nuo pradinių klasių įvesta privaloma anglų kalba, remiami jauni žmonės, kurie nori studijuoti aukštosiose mokyklose, nes valstybei reikia naujų ir jaunų specialistų visose srityse.
Bet staigus augimas Uzbekistane iššaukia ir problemas. Štai siekiantys aukštojo mokslo negali įstoti į aukštąsias, nes trūksta dėstytojų kadrų, trūksta programų. Tik 15 proc. norinčiųjų įstoja į universitetus. Kiti turi ieškoti galimybių užsienyje. Jau šiandien formuojasi sluoksnis jaunų vadybininkų, politikų bei mokslininkų, baigusių aukštąsias mokyklas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, JAV, Kinijoje ir daugelyje kitų šalių. Net Latvijoje mokosi apie šešis tūkstančius Uzbekistano studentų, gaunančių savo šalies stipendijas ir mokančių Latvijai už kiekvieno studento mokslus.
O kaip ten su Lietuva? Lietuvoje mokosi šiek tiek daugiau nei šimtas. Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas su Uzbekistanu susiveda į medvilnės ir kuro atvežimą. O Lietuva parduoda Uzbekistanui mašinas bei mechaninius įrenginius. Visa apyvarta siekia apie 140 milijonų eurų. Tikrai galime daugiau. Galime ugdyti daugiau nei latviai jaunų specialistų, galime prekiauti dideliu ir įvairiu asortimentu, bet... šioje šalyje neturime jokių mus atstovaujančių institucijų, galinčių organizuoti ir ugdyti dalykinius ryšius.
Nėra ambasados, nėra konsulato, net garbės konsulų nė vieno, nors su Lietuva siekia turėti ryšius daug turtingų ir įtakingų Uzbekistano piliečių. Mes net tiesioginių skrydžių nesame sukūrę, o kam, šalis mums „neįdomi“. Kita vertus, jei reikia skriskite iš Rygos, Minsko ar Kaliningrado, nuvažiuoti iki oro uostų netoli.
Apibendrinant tenka konstatuoti, Uzbekistanas šiandien yra ekonomiškai ir kultūriškai mums palankus ekspansijos placdarmas, juo pasinaudojus, galima sukurti didžiulį ekonominio, kultūrinio bendradarbiavimo lauką. Bet mes linkę pamiegoti ir pavirkauti dėl savo sunkumų.