Ne, jų nereikia – reikia kitokių, pavadinkime juos prasilavinusiais. Truputį. Ne per daug. Pakankamai, kad susivoktų, ko iš jų norima ir prisitaikytų, kad taptų orūs ir įžūlūs, kad neribotai niekintų „mases“ ir jaustųsi pašaukti jas „šviesti“, tačiau ne tiek, kad suprastų daugiau ir neklausytų, ne tiek, kad abejotų, gėdintųsi ir kentėtų, ne tiek, kad susirastų kokį kitą užsiėmimą.

Kultūros bendruomenė (jei tokios esama) mano prešingai: reikia! Ir dar kaip reikia! Pvz., Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) protesto akcijoje „Šauksmas“ šį manymą neseniai išrėkė rėkte.

Paprastai kultūros darbuotojai protestų vengdavo: „nekultūringa“. Todėl dabar galbūt sąmoningai pasirinktas pats „nekultūringiausias“ būdas: neverbalizuotas garsas. Kuris, tačiau, turėtų būti iškalbingas: išreikšti nepasitenkinimą valdžios nesugebėjimu spręsti aukštojo mokslo ir visos švietimo sistemos problemų (ar bent taip praneša medijos).

Sakyti čia kaip ir nėra ką: savaime aišku, kad nesugeba, savaime aišku, kad tai – blogai, nes kultūra (žurnalistams teigė aktorius ir režisierius Sakalas Uždavinys )„turėtų būti variklis, kuris vestų visus mus, visą valstybę į priekį“. Ir patikslino: „Mes esame nedidelė šalis ir neturime nei naftos, nei kažko ypatingo. Pagrindinis mūsų resursas turėtų būti, besąlygiškai, žmogus. O žmogus, kaip tas kūrybinis resursas, gali būti tik išsilavinęs.“
Reikia kitokių, pavadinkime juos prasilavinusiais. Truputį. Ne per daug. Pakankamai, kad susivoktų, ko iš jų norima ir prisitaikytų, kad taptų orūs ir įžūlūs, kad neribotai niekintų „mases“ ir jaustųsi pašaukti jas „šviesti“, tačiau ne tiek, kad suprastų daugiau ir neklausytų, ne tiek, kad abejotų, gėdintųsi ir kentėtų, ne tiek, kad susirastų kokį kitą užsiėmimą.
Nida Vasiliauskaitė

Leiskite suabejoti šiais „savaime aišku“ (ir tuo, ką jie numato). Pirmiausia, išsilavinęs žmogus niekuomet nėra „resursas“, o jei yra, tai jis – ne išsilavinęs, o (yra tam senovinis terminus technicus), veikiau, mokytas (mokyta, pvz., būdavo meška, kurią Raseinių jomarke šokdindavo keliaujantys artistai, prieš tai prašokdinę ant įkaitusios skardos).

Kultūra, kuri (išsilavinusius ar nelabai) žmones laiko naftos ar gamtinių dujų pakaitalu ar reklamine skrajute, ir bando įtikinti valstybę TODĖL į juos investuoti, yra kažkas kur kas blogesnio tiek už neinvestuojančią valstybę, tiek net už valstybę, kuri pati taip prabiltų.

Antra, ne, kultūra neturi „vesti valstybės“: jei ji ją veda ar veža, tai ji yra kinkomas arklys arba blogiau, būtent variklis: negyvas mechanizmas, ideologinis aparatas, sukurtas valstybės, tarnaujantis jai ir tik ja pateisinamas. Valstybės variklis yra ne kultūra, o biurokratija, jėga ir propaganda. Kultūra gyvena šalia, ji varikliu nedirba.

Trečia, jei (parafrazuojant tą patį LMTA balsą), valstybė turėtų susiprasti geriau finansuoti kultūrą, NES tik išsilavinusių žmonių dėka Lietuva gali būti sėkminga valstybė ir sėkmingai integruotis pasaulyje, tai šis lakoniškas argumentas numato visai nemažai: „išsilavinusio žmogaus“ politinį apibrėžimą ir individo-valstybės santykio išaiškinimą.

Galima tarti, kad individas yra pirminis: yra žmonės – reikia jiems sudarančio sąlygas protingais, išsilavinusiais, gerais ir sveikais tapti, saugančio juos ir ginančio politinio projekto, nes jie – savitiksliai, o štai politinis projektas – ne, jo funkcija – instrumentinė. Jeigu projektas šios funkcijos neatlieka – jis blogas ir lojalumo nevertas.

O galima tarti atvirkščiai, taip, kaip LMTA: būtent projektas (valstybė) yra savitikslis, dar tiksliau, netgi ne jis pats, o jo atrodymas tarptautinėje arenoje. Tai prekinis ženklas, jo marketingo sėkmei („integracijai į pasaulį“: tarsi kas nors – akimirkai apsimeskime nesuprantą šios naujakalbės – galėtų egzistuoti pasaulyje nebūdamas jo dalimi, t. y. nebūdamas „integruotas“) ir reikia išsilavinusių žmonių – būtina juos pagaminti.

Išsilavinę žmonės – statybinė medžiaga jam sukurti, ir skrajutės jam reklamuoti. Tokiu atveju, būtent išsilavinę ir laisvi turėtų tokį politinį projektą apleisti kuo greičiau, jei jiems brangi nuosava laisvė ar, dar senoviškiau tariant, siela.

Bet ką apie „valdžios nesugebėjimą“ (tvarkytis su šio pobūdžio uždaviniais)? Man atrodo, kad kaip tik šitą ji kuo puikiausiai sugeba: tikslas ir yra toks, koks rezultatas. Reformuojama, tobulinama, desovietizuojama, modernizuojama, europietinama ir vakarietinama mūsų švietimo ir aukštojo mokslo sistema buvo kasmet nuo pat tų laikų, kai mokyklą lankiau aš. Ir vis intensyviau, su pagreičiu, gamina ji ne išsilavinusius žmones, o darbo jėgą, ofiso planktoną, „sėkmės“ prekijus ir pėstininkus (anaiptol nesakau, kad išsilavinusių ir laisvų žmonių Lietuvoje nėra – tik jie atsiranda patys, nepaisant mokyklos ir universiteto pastangų).

Imperatyvas „Mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis – Lietuvai tavęs reikia! Kuo geriau mokysiesi, tuo labiau reikės!“ yra paprastas įžūlus melas: reikia, jei mokysiesi vidutiniškai, jei būsi pakankamai gabus, kad suprastum instrukcijas, bet ne per daug, kad susivoktum esąs šokdinama meška. Ne per daug, kad būtum išties šio to vertas.
Imperatyvas „Mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis – Lietuvai tavęs reikia! Kuo geriau mokysiesi, tuo labiau reikės!“ yra paprastas įžūlūs melas: reikia, jei mokysiesi vidutiniškai, jei būsi pakankamai gabus, kad suprastum instrukcijas, bet ne per daug, kad susivoktum esąs šokdinama meška.
Nida Vasiliauskaitė

Reikia ne būsimo pasaulinio lygio režisieriaus ar pianino virtuozo, bet režisieriaus provincijos užkampy ar muzikos pradmenų mokytojo (ir ne charizmatiško, su pedagoginiais talentais, o neįgalaus be vadovėlių ir ministerijos instrukcijų; kokį, jei ką, galima nesunkiai išmytiūint).

Ne mokslininko, o buhalterio su anketomis. Ne rašytojo, o (bet kuria kita be nuostolių pakeičiamos) pavardės, kurią knygos viršelyje sumodeliuos leidyklos rinkodaros specialistai. Ne žurnalisto, o inflūencerio. Ne politiko, o iškamšos. Ne filosofo, o filosofijos įvado dėstytojo. Ne originalios mokslinės produkcijos, o nenutrūkstamu srautu, konvejerio greičiu štampuojamų „veiklos rodymų“. Ne idėjų, o lozungų. Ne savarankiškų individų, o „bendruomenės“, kurioje kiekvienas yra „visumos“ ląstelė, organas ir funkcija. Ne talento, o darbštaus adaptyvaus vidutiniškumo.

Ar gali būti, kad taip nutiko netyčia, dėl neapsižiūrėjimo ar „iš kvailumo“? Nes niekas iki šiol sprendimo galią turintiems nesusizgribo paaiškinti, kaip svarbu kultūra ir kaip blogai ją skriausti, o jie patys nė mažiausios nuovokos apie tai neturėjo? Skamba įtikinamai? O gal tikėtiniau, kad toks ir yra – trisdešimt metų kryptingai buvo – šalies politinis projektas? Kodėl taip manau? Todėl, kad „kvailumo“, „neapsižiūrėjimo“ ar anoniminės aklos „sistemos“ (sėkmingai likviduojančios visus gerus ketinimus) hipotezės būtų kur kas ekstravagantiškesnės.

Žiūrėkite, mes irgi naudingi, gerai atsipirksime ir dar geriau tarnausime – pirkite mus kiek brangiau (tikina protestuotojai). Bet valstybės nereikia įtikinti: kas gi brangiau perka prekę, kurią įsigijo pigiau ir seniai? Ir kurios nereikia geresnės – reikia kaip tik tokios.