Tai buvo ne pirmas, bet šįkart sėkmingai pasibaigęs bandymas ištrūkti iš raudonojo totalitarinio pragaro. Knygoje autorius aprašo gyvenimą lageryje, savo pabėgimo planus ir žingsnius jį įgyvendinant.

Pirmąkart rusų kalba ši knyga pasirodė 1936 m. Čekoslovakijoje, paskui buvo išversta į vokiečių, anglų, olandų, kitas kalbas. Knyga giliai sukrėtė Vakarų visuomenę, menkai nutuokiančią apie tai, kas iš tiesų vyksta spygliuotomis vielomis apraizgytoje raudonojoje Stalino imperijoje. Gimtinėje I. Solonevičius paskelbtas šmeižiku ir provokatoriumi, nors viskas, ką jis rašė, – gryniausia tiesa.

Pavadinimas „Rusija konclageryje“ ne tik liudija, kad valdant bolševikams už spygliuotų vielų atsidūrė patys talentingiausi, labiausiai išsilavinę, šviesiausi Rusijos žmonės, bet ir užuomina į tai, jog visa šalis paversta didžiule nuo laisvojo pasaulio atkirsta koncentracijos stovykla.

Komunistų skelbiamos idėjos apie laisvę ir brolybę praktiškai pasireiškė ne tik „klasiniu“ nepakantumu, kitaminčių persekiojimu, bet ir protu nesuvokiamu žiaurumu, sadizmu, skundais, visuotiniu sekimu ir neapykanta grįsta sistema. Ši knyga tarsi laiko mašina nukelia mus į blogio – bolševikinės konclagerių sistemos ištakas, kai pusė šalies „sėdėjo“, o kita pusė – „sergėjo sėdinčius“.

Skaitydamas I. Solonevičiaus knygą dažnai pajunti, kad sovietinės sistemos palikti randai negyja iki šiol, nors nuo aprašomų įvykių prabėgo beveik devyniasdešimt metų. Nepamatuojamas žiaurumas, abejingumas kito nelaimei, nepakantumas kitam, jaunimo vartojama kalinių leksika niekur neišnyko, nors dažnas nežino nei ką ji iš tiesų reiškia, nei iš kur kilusi. Lagerinė moralė genetiškai įsiskverbė į visus visuomenės sluoksnius. Liga nepraeina, nors komunistinė sistema seniai žlugo. Šiuo požiūriu I. Solonevičiaus knyga – ne tik liudijimas apie praeitį, bet ir dabarties atspindys, daugelio šiandien esančių dalykų paaiškinimas. Aktuali knyga mūsų laikų žmogui.

Lietuvių skaitytojui gali būti įdomus faktas, kad iš carinės Gardino gubernijos kilęs I. Solonevičius brandos atestatą gavo išlaikęs egzaminus Vilniuje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Didžioji urkų gentis

Mūsų, inteligentų, visame vagone vos penki: mes trys, mūsų nelaimėlis romanistas Stiopuška, atsidūręs viename sunkvežimyje su mumis, ir dar kažkoks technikas iš Leningrado. Visi kartu įsitaisėme ant vidurinių gultų. Virš mūsų – Piterio darbininkų grupė; aš jų nematau. Likusią vagono dalį užima dar kokios dvi dešimtys darbininkų; jie sotesni ir geriau apsirengę už valstiečius, tiksliau tariant, ne tokie išbadėję ir nuplyšę. Visi jie miega.

Prie krosnelės glaudžiai susispietęs kriminalinių pulkelis. Jie ne šiaip nuplyšę – jie pusplikiai, bet juos gelbsti neįtikėtina, žvėriška buvusių beglobių ištvermė. Jie visi – negailestingos natūralios atrankos rezultatas. Visi, neatlaikę kelionių po vagonų ašimis, nakvynių akmens anglių krūvose, maitinimosi atmatų duobėse (sovietinėse atmatų duobėse!) – visi jie žuvo. Liko tik patys stipriausi, ištvermingi kaip vilkai, nekenčiantys viso pasaulio – pasaulio, išvijusio juos, vaikus, į didžiuosius bado kelius, žvėrišką kovą už būvį…

Šiluma iš krosnelės galop pasiekia ir mane, užsnūstu. Pašoku nuo klaikaus riksmo ir matau: prisiplojęs prie vagono sienelės išbalęs stovi mūsų technikas ir tempia į save kažkokį maišą. Į kitą maišo galą įsikibo vienas iš urkų – nusmurgęs vaikėzas į spąstus įkliuvusio šeško akimis. Borisas taip pat laiko maišą. Schema aiški: urka nugvelbė maišą, technikas bando atsiimt, urka neatiduoda, tikėdamasis saviškių pagalbos. Borisas bando kažką sureguliuoti. Jis kažką kalba, bet bendrame erzelio ir keiksmų fone nė žodžio nesuprasi. Švytuoja kumščiai, pliauskos ir net peiliai. Mes su Jura kaip kulka puolame į pagalbą Borisui.

Knygos „Rusija konclageryje“ viršelis
Foto: Leidykla "Briedis"


Trise mes jau „kovinės pajėgos“, su kuriomis tenka skaitytis ir urkoms – net ir visam jų pulkui kartu paėmus. Tačiau nusmurgęs vaikėzas stipriai bei su keista neviltim akyse laikosi maišo, kol iš kažkur pasigirsta ramus ir valdingas balsas:

– Paleisk maišą…

Vaikėzas paleidžia maišą ir eina šalin šluostydamasis nosį, bet vis dėlto lyg atlikęs savo pareigą…

Ramus balsas kalba toliau:

– Nieko, kitą kartą paimsim taip, kad net neišgirsit.

Apsidairau. Aukštas, iki melsvumo išblyškęs, prasigėręs ir, matyt, per savo amželį daug ir smarkiai muštas urka – akivaizdu, „pachanas“ – organizatorius ir kriminalinės gaujos vadas. Kalba toliau kreipdamasis į Borisą:

– O jūs ko lendat? Ne jūsų maišas – ne jūsų reikalas. O taip tai ir peiliu naktį galim padurt… Peilių iš mūsų, brolau, per jokias kratas neatimsi.

Ir tikrai – peilis šmėžavo virš besigrumiančiųjų. Vienas Alachas težino, kaip urkos įsigudrina pasidirbinti ar prasinešti savo peilius per visus kalėjimus ir visas kratas, bet jie juos pasidirbina ir prasineša. Suprantu, tokioje žmonių maišalynėje pro nugaras ir maišus iš kažkur smeigs peiliu į šoną – ir aiškinkis tada, kad nori…

Darbininkai iš viršaus laikosi visiško neutraliteto: iš savo miestietiškos patirties žino, ką reiškia pereiti skersai kelio urkų gaujai. Valstiečiai kažką nedrąsiai patylom murma savo pakampėse… Mes keturi (Stiopuška – tuščia vieta) – prieš 15 viskam pasirengusių ir neturinčių ko prarasti urkų. Tame katorgininkų vagone mes kaip negyvenamoje saloje. Įstatymas liko už vagono durų, įstatymas, kurį įkūnija koks nors sargybos viršininkas, suinteresuotas tik tuo, kad nepabėgtume ir kad neišstiptų didesnis nei man nežinomas „normalus“ kalinių procentas. Kam rūpi, jei čia kas ką nors papjaus.

Borisas atsisuka į pachaną:

– Čia mes trise: aš, brolis ir jo sūnus. Jeigu kurį iš mūsų padurs, atsakysite jūs…

Urka nutaiso įžūlų veidą žmogaus, išgirdusio leptelint kvailiausią nesąmonę. O paskui prapliumpa kvatoti.

– Oho ho… Atsakysite… Pačiam Stalinui… Čia tai bent… Atsakysite… Mes tau, brolyti, žarnas ir neatsakingai paleisim.

Urkų būrelis prapliumpa kvatoti kartu su savo pachanu. Suvokiu, kad kalbos apie atsakomybę, apie įstatymo numatytą atsakomybę, šioje katorgos robinzonų saloje – tuščias burnos aušinimas. Urkos supranta tai dar geriau už mane. Pachanas toliau žvengia ir bado Borisui į nosį sunertus į tradicinį ženklą tris apskretusius ir pamėlusius pirštus. Pachano ranka iš karto patenka tarp Bobo gniaužtų. Žvengimas virsta kaukimu. Pachanas bando ištraukti ranką, bet tai visiškai bergždžias reikalas. Kai kas iš urkų puola į pagalbą vadeivai, bet Bobo užnugarį akylai sergstime mes su Jura – ir visi lieka savo vietose.

– Paleisk, – tyliai, pasiduodančiu tonu sako pachanas.

Borisas paleidžia jo ranką. Pachanas raitosi iš skausmo, prilaiko ranką ir žiūri į Borisą akimis, kupinomis skausmo, pykčio ir… pagarbos…

Taip, žinoma, mes ne XIX amžiuje. Faustrechtas.51 Ką gi. Su puse tuzino mūsų kumščių – svarių kumščių – taip pat galima įtvirtinti kokią nors teisę.

– Matot, drauge… kuo jūs pavarde? – kaip įmanydamas ramiau pradedu aš…

– Eik velniop su ta savo pavarde, – atrėžia pachanas.

– Michailovas… – pasigirsta iš šalies…

– Tai štai, matot, drauge Michailovai, – kalbu nepaprastai akademišku tonu, – kai mano brolis kalbėjo apie atsakomybę, tai, suprantama, ne ta prasme, kad kas nors eis kur nors pasiskųsti… Nieko panašaus… Bet jeigu kurį iš mūsų trijų padurs, likusieji tiesiog… sumals jums kaulus. Ir rimtai sulaužys… Ir būtent jums… Todėl ir jums, ir mums bus ramiau tokiais reikalais neužsiimti…

Urka tyli. Jo jau patirtas Bobo delnų stiprumas paprotino jį, kad kaulai bus sumalti visiškai rimtai (žinoma, jie ir būtų buvę sumalti).

Jeigu ne šeiminė mūsų būrelio vienybė ir ne mūsų kumščiai, tai savo solidarumo sulydytas urkų pulkelis būtų išrengęs ir apiplėšęs mus iki paskutinio siūlo galo. Taip daroma visada bendrose kamerose, etapuose, iš dalies ir lageriuose, kur atsitiktinė ir nesusitelkusi publika, atsidūrusi GPU urvuose, susiduria su susitelkusia ir „klasiniu požiūriu solidaria“ urkų gauja. Jie turi savo organizaciją ir ta organizacija engia ir plėšia.

Kita vertus, tokia pat organizacija veikia ir laisvėje. Tik ji engia ir plėšia visą šalį…

Po kokios pusantros valandos sėdžiu prie krosnies. Pachanas prieina prie manęs.

– Na ir turi sveikatos tas jūsų brolis. Vos rankos nesulaužė. Dar ir dabar vos galiu pajudinti… Gal paliktumėt man, drauge Solonevičiau, nuorūką, – nežmoniškai norisi rūkyti.

Priimu alyvų taikos šakelę ir siekiu savo tabokos kapšo. Urka susisuka suktinę ir palaimingai užsitraukia…

– Mus irgi galima suprasti, drauge Solonevičiau, šuniškas mūsų gyvenimas…

– Kodėl tada jo nekeičiate?

– O kaip pakeisi? Visi mes benamiai valkatos. Nuo motinos papo tiesiai į beglobius. Aš, tiesą sakant, nuo mažų dienų vagiu, vagis ir mirsiu. O šitą sutrauką, tą jūsų techniką, mes vis tiek apdorosim. Jeigu ne čia, tai lageryje... Gyvulys. Laiko vienas apžiojęs gal pūdą duonos. Prašėm geruoju – duok nors kąsnelį. Tai jis kaip šuo aplojo…

– Nesulauksit, kad jus, galvijus, šerčiau, – sugriaudi įspūdingas bosas nuo darbininkų lentynos.

Urka atlošia galvą.

– Norit nenorit, bet teks maitint. Nejaugi manai, kad valgau mažiau už tave?

– Bet aš iš nieko nekauliju.

– Ir aš nekauliju. Pats pasiimu.

– Todėl ir sėdi čia.

– O pats kur sėdi? Gal savo bute?

Darbininkas nutyla. Kitas balsas nuo tos lentynos pasigauna temą:

– Paskutines kelnes iš darbo žmogaus pavogs, paskui dar juos penėk. Maža jūsų, niekšų, sodina.

– Mūsų išties mažai sodina, – ramiai atkerta urka, – o štai jūsų sodina daug. Tu turbūt kokiai dešimčiai metų važiuoji, aš – trejiems. Tu laisvėj už du svarus duonos lenkei nugarą sovietų valdžiai ir lageryje už tuos pačius du svarus lenksi. Ir pastipsi ten, kad tave velniai.

– Na dar nežinia, kas pirmas pastips…

– Tu pastipsi, – tvirtai baigė urka. – Prasidės pavasaris – tiek mane ir tematysit. O tau kur traukti? Pastipsi.

Darbininkų gultai nutilo prislėgti urkos argumentų.

– Tokiems tik galvas skaldyt, – išsižiojo mūsų technikas.

Urkos veidas persikreipė iš pykčio ir paniekos.

– Ei tu, burna prispjaudyta. Čia tu, velnio nuopisa, galvas skaldysi? Tu, bro, žiūrėk, tu, kalės išpera, įsikalk sau į galvą. Mes tik čia prašom, o tu branginiesi, o lagery prieš mane pilvu šliaužiosi, kalės vaike. Ten tau bematant žarnas paleis. Tu ten, bro, už svetimo kumščio nepasislėpsi. Štai šitas, – urka linktelėjo mano pusėn, – štai šitas gali ir perskelti... O tu... eik tu, šūde utėlėtas…

– Ne, tokius... taip... tokius sovietų valdžia turėtų tiesiog sušaudyti. Tiesiog sušaudyti. Visur vagia, visur plėšia...

Tai, pasirodo, iš po gultų išnėrė mūsų Stiopuška. Persiunčiamajame kalėjime urkos apiplėšė jį iki paskutinio siūlo galo, jis nujautė, kad teks patirti dar aibę tokių nuoskaudų. Jam drebėjo rankos, jis taškėsi seilėmis.

– Ne, aš nesuprantu. Kaip taip galima? Veža viename vagone. Visiškas nebaudžiamumas. Ką nori, tą ir daro.

Urka su atsainia nuostaba spokso į jį.

Foto: Sputnik / Scanpix


– O jūs, romusis ponuli, verčiau gulėtumėt savo vietelėj ir rašytumėt atgailėlę. Jūsų neliečia, tai ir gulėkit sau. O štai laikroduką jums persiunčiamajam grąžino, bet būkit ramus – mes dar jį atsiimsim.

Stiopuška impulsyviai griebėsi už kišenės su laikrodžiu. Urkos sužvingo.

– Čia iš mūsų kompanijos, – pasakiau. – Tai jūs jau to laikroduko verčiau nelieskit.

– Koks skirtumas. Ne mes, tai kiti. Jeigu ne čia, tai lageryje. Per daug jau smarvės tas jūsų ponulis skleidžia. Vis atgailas rašė. Žinau – mūsiškiai su juo sėdėjo.

– Ne jūsų reikalas, ką aš rašiau. Paduosiu dėl jūsų pareiškimą.

Stiopuška nervinosi ir bijojo, ir darė kvailystes. Merkiau jam akį, bet jis nieko nepastebėjo…

– Jūs, nupiepęs ponuli, klausykit, ką jums sakau... Kol kas nieko iš jūsų nepavogiau, o jeigu ir pavogsiu, tai jums tas pareiškimas – kaip mirusiam pavilgas…

– Nieko, lageryje jus paspaus, – įsiterpė technikas.

– Matyt, su kvailiais tavo motušė gulėjo, kad tu gimei toks protingas... Lageryje... ak tu, ruonio galvele! O ką tu žinai apie lagerį? Gal ten buvai? Aš štai jau penktą kartą važiuoju, o tu man apie lagerį pasakoji…

– O kas ten, lageryje? – paklausiau.

– Kas lageryje? Pirmų pirmiausia – štai, tarkim, jūs arba štai šitas ponulis, jūs, aiškus daiktas, kontrrevoliucionieriai. Štai tie stuobriai, kur viršuje, – urka linktelėjo darbininkų gultų pusėn, – šitie arba kenkėjai, arba kontrrevoliucionieriai... Na o valstiečiai – tie visada buožės. Tai reikia taip suprasti, kad jūs visi – klasiniai priešai, na tai su jumis ir elgesys atitinkamas. O mes, urkos, socialiniu požiūriu artimas elementas. Štai kaip. Todėl mes, kad jus velniai, prieš nuosavybę…

– Ir prieš socialistinę? – paklausiau aš.

– Ė, ne. Valdiškos mes neliečiam. Skatiką paimsi – už rublį atsakyk. O dar milicijoj primuša. Kam šito reikia? Buvo laikai, kai mūsiškiai Torgsiną52 buvo apkėtę... Nieko nevertas reikalas... O šiaip kokį frajerį kaip tas ponulis – pirma, pritrėkšt vieni juokai, antra – o kur jis eis? Pareiškimus rašys? Tai būkit ramučiai – su milicija aš greičiau susikalbėsiu nei tas jūsų prietranka... O lageryje tuo labiau. Jei ten tau pasakys: nusivilk švarką, tai ir nusivilk be kalbų, o tai dar peiliu gausi...

Urka akivaizdžiai gyrėsi, bet jo žodžiuose buvo tiesos... Išsekęs Stiopuška sutrikusiomis akimis pažvelgė į mane. Taip, Stiopuškai bus sunku: nei ištvermės, nei suktumo, nei kumščių... Pražus.

Sunkiai paskaitomoje sovietinės būties knygoje esama puslapių, kurie nesuvokiami net labai arti esančiam ir labai atidžiam stebėtojui. Todėl bet kokius bandymus „pažinti Rusiją“ visuomet lydi tam tikras… netikėtumo žavesys. Tiesa, tas „žavesys“ šiek tiek išverstas į išvirkščią pusę, tačiau netikėtumai paprastai pribloškia savo paradoksalumu. Na, argi ne paradoksas, kad Ukrainos valstietis lageryje gyvena geriau nei laisvėje ir kad iš lagerio į laisvę jis siunčia duonos džiūvėsius? Ir kaip tai suderinti su faktu, kad tie patys valstiečiai lageryje miršta dešimtimis ir šimtais tūkstančių (BBK mastu)? Tačiau Rusijos suirutėje tai suderinama: Ukrainoje, imant proporcingai gyventojų skaičiui, valstiečių išmiršta daugiau nei lageryje, esu savo akimis matęs valstiečių, renkančių visokias atliekas, kad išsiųstų jas į Ukrainą. Ar tai reiškia, kad tie valstiečiai lageryje nebadavo? Ne, nereiškia. Bet dar labiau badaudami jie gelbėjo savo šeimas nuo bado mirties… Šis paradoksas sukimba su dar vienu: su neįtikėtinu šeimos stiprinimu – tokiu, koks nesisapnavo net ir amžinatilsiui Rozanovui53. O šeimos stiprinimas susijęs su dar vienu netikėtumu – priverstine komjaunuolių senmergyste: niekas nesiūlo tekėti – nei partiniai, nei nepartiniai… taip ir mergauk visą gyvenimą kokiame vietos komitete…

Daug tokių netikėtumų. Kartą mačiau net pavyzdinį kolchozą – jo pirmininkas buvo senas smuklininkas... Tačiau yra dalykų, apie kuriuos apskritai nieko neįmanoma sužinoti. Ką mes, pavyzdžiui, žinome apie tokius socialinės higienos reiškinius Sovietų Rusijoje, kaip prostitucija, alkoholizmas, savižudybės? Ką prieš lagerį aš žinojau apie „vaikų beglobiškumo likvidavimą“, aš – žmogus, išmaišęs visą Rusiją?..

Mačiau, kad Maskva, Petrogradas, stambiausios magistralės „apvalytos“, kad ten nėra beglobių, bet žinojau ir tai, kad pastarųjų metų kolektyvizacija ir badas davė naują stiprų impulsą beglobiškumui… Tačiau tik čia, lageryje, sužinojau, kur dingsta ir kaip „likviduojama“ visų laikotarpių beglobystė: ir karinio komunizmo, ir šiltinės, ir pilietinio karo, ir buožijos, kaip klasės, likvidavimo, ir kolektyvizacijos, ir… tiesiog badmečio, nepriklausančio nuo „laikotarpių“ ir sudarančio bendrą daugmaž pastovų Rusijos gyvenimo foną…

Taip, aš nieko nežinojau apie didžiąją urkų gentį, apgyvenusią plačius socialistinės šalies pogrindžius. Porą kartų mane apvogė, bet ne itin skausmingai. Yra apvogę mano pažįstamus – kartais labai smarkiai, o du kartus net su nužudymu. Vėliau Utiosovas dainavo savo „blatnąsias“ daineles:

Iš Vapniarkų kičmano
Paspruko du urkanai,
paspruko du urkanai į Odestą...

Štai apytikriai ir viskas… Taip, buvo kalbama, kad milijoninė beglobių armija ūgtelėjo ir siautėja kažkur socializmo kūrimo užribiuose. Tačiau jūs vis tiek nieko konkretaus nežinote pirmiausia dėl to, kad sovietų spauda nieko nerašo apie žmogžudystes ir plėšimus – šis socialinis reiškinys jums pažįstamas tik tiek, kiek susiduriate su juo asmeniškai. Anapus savo asmeninio horizonto jūs nematote nei vagysčių, nei savižudybių, nei nužudymų, nei alkoholizmo, net lagerių, kol ten neatsiduriate pats ar jūsų artimieji… Galiausiai juk plėšė ir žudė taip daug ir taip ilgai, kad ir piniginė, ir gyvybė seniai nustojo rūpėti…

Ir štai priešais mane, traukdamas mano machorką ir tirštai spjaudydamas ant įkaitusios krosnelės, sėdi profesionalių banditų pasaulio atstovas, pasaulio, išaugusio ir augančio iš didžiojo vaikų beglobiškumo, kurį naujai atrandu…

Jis, tas atstovas, vilki tik sudriskusį švarkelį (marškinius, kaip pats man aiškino, pragėrė kalėjime), be to, tasai švarkelis, matyt, dar neseniai buvo ganėtinai prabangus. Krosnelė alsuoja kaitra, į nugarą pro vagono plyšius pučia ledinis sausio vėjas, bet urkai ir į kaitrą, ir į speigą nusispjaut… Atmintin ateina anekdotas apie beglobį, kurį per klaidą sukišo į krematoriumą, bet pamiršo uždaryti dureles. Iš kaitrios ugnies pasigirsta pragertas balselis:

– Uždaryk, sterva, pučia…

Dar apie dešimtį urkų, tokių pat ne tiek nuskurusių, kiek tiesiog pusnuogių, tyso ant įšalusių grindų prie krosnelės, tingiai įmeta į ją pliauską, rūko mano machorką ir teikia man informaciją apie lagerį, supindami ją su klaikiomis blevyzgomis… Ką ten senų gerų laikų bocmanai! Tie bocmanai su savo „jūros terminais“ – žindomi kūdikiai, palyginti net su visiškai geltonsnapiu urka…

Reikia sąžiningai pasakyti, kad aš niekada nesu investavęs savo kapitalo taip pašėlusiai pelningai, kaip investavau dešimtrublę, kurią tąnakt surūkė urkos… Valstiečiai po gultais susimetė krūvon, susisupę į savo skarmalus. Darbo klasė knarkia viršuj… Aš išsimiegojau dieną. Urkos nemiega antra para ir nė ženklo, kad juos marintų miegas. O prieš mano akis plaukia „mokomasis filmas“ apie lagerio buitį, su visu lagerio gyvenimo žiaurumu, su visu lagerio „blatu“, administracine struktūra, sušaudymais, vadinamosiomis „įskaitomis“, priesvoriais – t. y. tuo, kas pridedama reikiamam svoriui gauti, daviniais, sukčiavimais, plėšimais, apsauga, kalėjimais ir taip toliau, ir panašiai. Borisas, vydamas šalin machorkos tumulus, rutulioja paraleles tarp Solovkų, kur kalėjo trejus metus, ir nūdienos lageriu, kur jam teks kalėti… tikriausiai, labai neilgai… Man beveik nesuprantamu blatnųjų žargonu pasakojamos nesibaigiančios vagių istorijos, knibždėte knibždančios neįtikėtinai bjaurių vulgarybių…

– O štai Kijeve prieš pat Naujuosius metus – ten tai buvo istorija, – pradeda kokių septyniolikos metų urka. – Kyštelėjau nosį į vieną butą – spyna buvo vieni niekai. Žiūriu – kambarėlis, o kambarėly – kanapa, o ant kanapos – ryšulys: kažkas susukta į paltą, paltukas geras, buržujiškas. Na, veiksmas vyko dieną – daug nepaimsi. Aš už ryšelio ir į kojas. Einu einu. O ryšelyje kažkas juda. Pasižiūriu – o ten vaikiūkštis. Miega kalės vaikas. Apsidairiau aplink – nieko nėra. Aš tą paltą ant savęs, o vaiką patvorin, į krūmus, po sniegu.

– Na, o kaip kūdikis? – klausia Borisas.

Toks naivus klausimas urkai, matyt, į galvą nešovė.

– Velniai jį žino, – atsakė abejingai. – Ne aš jį dariau.

Urka suraitė itin rafinuotą nešvankybę ir visa šutvė nusižvengė.

Suomiški peiliai, laužtuvai, „prakiurdžiau“, „žarnas paleidau“, pigios smuklės, pasilinksminimai, neįtikėtino žiaurumo ir išradingumo kerštas, padegimai, prostitutės, girtuoklystė, kokainas, morfijus… Štai jis, tasai „likviduotas beglobiškumas“, štai ji, ta armija, veikianti socialistinio fronto užnugaryje „nuo Suomijos sniegų ligi kaitrios Kolchidės“.

Matyt, iš visų žmogiškųjų jausmų jiems liko tik vienas – dar kūdikystėje atskirtų nuo žmonių visuomenės vilkų rujos solidarumas. Vargu ar kokia kita šalis ar kita epocha dar galėtų pasigirti milijonine armija žmonių, atskirtų nuo elementaraus socialinio pagrindo, neturinčių elementarių socialinių jausmų, jokios moralės.

Kur kas vėliau, lageryje, aš bandžiau apskaičiuoti, koks bent apytikriai galėtų būti tos armijos skaičius, bent jau tos jos dalies, kuri yra lageriuose. BBK jų buvo apie 15 proc. O jei manytume, kad toks pat procentinis santykis yra visuose Sovietų Rusijos lageriuose – išeitų apytikriai nuo 750 000 iki 1 500 000, – žinoma, šis skaičius, kaip sakoma SSRS, „grynai orientacinis“… O kiek tų žmonių siautėja laisvėje? Nežinau.

Ir ką darys su ta armija būsimoji Rusija?

Taip pat nežinau…