Nors ekologijos klausimai Lietuvoje niekada neužėmė daug vietos nei politikų, nei Vyriausybių programose – pirmiausia, dėl to, kad Lietuvoje vis dar daug kitų, žymiai svarbesnių spręstinų problemų, tačiau tiek dėl to, kad tai tampa globalaus masto problema, sprendžiant kurią Lietuvai niekaip nepavyks likti nuošalyje, tiek dėl to, kad pirmą kartą istorijoje Lietuvos deleguotas Eurokomisaras bus atsakingas už aplinkosaugą, mūsų valstybė neišvengiamai privalės skirti šiam klausimui vis daugiau dėmesio, laiko ir lėšų.
Ekologinės problemos artėja prie Lietuvos
Lapkričio pabaigoje Europos Parlamente buvo balsuojama dėl kelių rezoliucijų: „Dėl kritinės klimato ir aplinkos padėties“ bei dėl Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos. Balsavau už abu šiuos svarbius dokumentus, kurie, be kita ko, akcentuoja, kad klimato kaita yra vienas didžiausių žmonijai tenkančių iššūkių ir, kad viso pasaulio valstybės turi visomis išgalėmis su ja kovoti.
Nepasiekus užsibrėžtų klimato ir aplinkos tikslų, pasiekti daugumą Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų bus beveik neįmanoma. Skaičiuojama, kad dėl klimato kaitos iki 2030 m. skurde galėtų atsidurti daugiau kaip 100 mln. žmonių, o pasėlių derlius iki 2050 m. galėtų sumažėti 5–30 proc., todėl ypač pažeidžiamose zonose galėtų prasidėti maisto stygius. Todėl Europos Sąjunga privalo skubiai imtis konkrečių veiksmų siekiant kovoti su šia grėsme bei investuoti į mokslinius tyrimus ir pramonėje pritaikomas inovacijas bei siekti pažangos šioje srityje.
Nors kam nors šios problemos atrodo labai tolimos, o gal net perdėtos, jos nėra svetimos Lietuvos, o ypač sostinės gyventojams. Remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, transporto priemonių skaičius Vilniuje kasmet auga, o tai yra viena pagrindinių spūsčių susidarymo bei prastėjančios sostinės ekologijos priežasčių.
Per paskutinius ketverius metus sostinėje registruotų transporto priemonių nuo 273 tūkst. padidėjo iki 315 tūkst., t. y. 42 tūkst. automobilių daugiau. Pasak savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“, į Vilniaus gatves rudenį kasdien išvažiuoja maždaug 370 tūkst. transporto priemonių, o tai yra apie 110 tūkst. daugiau nei vasarą. Taip pat iš užmiesčio į sostinę kasdien įvažiuoja ir išvažiuoja 149 tūkst. transporto priemonių. Analizuojant eismo srautų duomenis prognozuojama, jog artimiausiu metu šis skaičius augs dar maždaug 2–3 proc.
Visi šie skaičiai grėsmingai įspėja ne tik apie prastėjančia ekologinę aplinką sostinėje, bet ir apie didėjančius pavojus žmonių sveikatai, kuris tampa ypač aktualus esant sausiems orams Vilniuje, kai itin padidėja oro užterštumas kietosiomis dalelėmis. Šią problemą būtina spręsti jau dabar ir aš bei mūsų Darbo partija apie tai pradėjo kalbėti merų ir rinkimų į savivaldybių tarybas metu. Mes turime šios problemos sprendimo būdą – tai nemokamo viešojo transporto įvedimas sostinėje.
Dovanos – ne tik per Naujuosius, o visus metus
Liaudies išmintis byloja – nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Suprask, jeigu kažką gauni už dyką, už tai vis tiek anksčiau ar vėliau turėsi sumokėti. Gali būti ir dar blogiau – nemokamas daiktas yra blogos kokybės arba tai bus apgaulė. Šiame posakyje yra nemažai tiesos, tačiau gyvenant rinkos ekonomikos ir konkurencijos sąlygomis iš tikrųjų galima pasiekti tokį efektą, kai gauni nemokamą paslaugą, kuri tuo pačiu metu bus ir kokybiška, ir konkurencinga.
Sostinės taryba eilinį sykį nusprendė padaryti vilniečiams dovaną ir paskelbė, kad Naujųjų metų naktį viešasis transportas bus nemokamas. Žinoma, nemokamas jis bus tik todėl, kad važiuojantys juo neturės nieko mokėti. Iš tikrųjų tokia vienos dienos dovana miestui, t. y. visiems sostinės gyventojams, kainuos apie 176 tūkst. Eur, mat maždaug tiek kainuoja dienos sąnaudos viešajam transportui sostinėje.
Kas nors galėtų paklausti ar tokios dovanos miestui yra reikalingos ir ar tai nėra mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Naujieji metai – stebuklų laikas, tad ir dovanos turėtų būti atitinkamos, tačiau Darbo partija turi receptą, kaip transportas sostinėje galėtų būti nemokamas visus metus ir už tai ne tik neturės mokėti sostinės gyventojai, o jis dar ir bus pelningas.
Esame įsitikinę, kad nemokamas viešasis transportas sostinės gyventojams turi būti prieinamas ne kelis kartus per metus, o visas 365 dienas ir tai anaiptol nėra dovana, o turėtų būti strateginis sostinės plėtros ir ekologinės sostinės aplinkos gerinimo planas. O ekonominės bei praktinės, ir žinoma, aplinkosauginės, logikos šiame sprendime yra daugiau negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau apie viską iš eilės...
Nemokami dalykai gali būti pelningi
Šiuo metu Vilniaus viešasis transportas kainuoja apie 64,5 mln. eurų per metus. Vilniaus savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ skaičiavimais, iš keleivių surenkamos pajamos padengia 52 proc. visų sąnaudų. Likusią dalį kompensuoja savivaldybė iš savo biudžeto. Tad nemokamas viešasis transportas savivaldybės biudžetui papildomai kainuotų apie 34 mln. Eurų, prie kurių prisideda šiuo metu jau išleidžiami 30 mln.
Įvedus nemokamą viešąjį transportą ir atsisakius tokių veiklų kaip bilietų spausdinimas, elektroninių kortelių gamyba, jų pardavimas, kontrolė, inkasavimas, apskaita, šią sumą jau galima būtų sumažinti keliais milijonais eurų. Be to, sostinės viešojo transporto finansavimo sistema taptų skaidresnė, nes įvedus šią programą automatiškai padidėtų išlaidų kontrolė, nes norint gauti dotaciją iš savivaldybės, viešojo transporto įmonės turės pagrįsti visas išlaidas, kurias kontroliuos visa taryba – ir pozicija, ir opozicija.
Tad neūkiškumas, brangiai perkamas turtas ir kitos panašios problemos labai greitai išlįstų į dienos šviesą. Tačiau net ne tai yra pagrindinė siūlomos naujovės ekonominės logikos esmė.
Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, nuolatinis gyventojų skaičius Vilniuje šių metų liepą buvo 557 tūkst. Tačiau, Darbo partijos skaičiavimais, vertinant Vilniaus miesto sveikatos įstaigose priregistruotų žmonių skaičių ir kitą oficialiąją statistiką, realus gyventojų skaičius sostinėje yra mažiausiai 100 tūkst. didesnis. O tai reiškia, kad, naudodamiesi visais gyvenimo sostinėje privalumais, savo gyvenamąją vietą šie žmonės deklaravo už Vilniaus ribų ir jų sumokamas Gyventojų pajamų mokestis keliauja į kitų savivaldybių biudžetus.
Sostinės nemokamas viešasis transportas, kuriuo galėtų naudotis tik sostinėje gyvenamąją vietą deklaravę gyventojai, skatintų dirbančius žmones čia deklaruoti ir savo gyvenamąją vietą.
Darbo partijos Vilniaus miesto savivaldybių tarybų rinkimų programoje buvo numatytas Vilniečio paso, leidžiančio nemokamai naudotis viešojo transporto paslaugomis, įvedimas. Norint gauti tokį dokumentą, žmonės turės deklaruoti savo gyvenamąją vietą Vilniuje.
Vertinant tai, kad vienas naujas gyventojas į sostinės biudžetą atneša mažiausiai 700 Eur per metus, užtektų, kad savo gyvenamąją vietą čia deklaruotų 30–40 proc. šiuo metu sostinėje dirbančių žmonių, kurie to nepadarė iki šiol. Jeigu kam nors dar kyla abejonių dėl ekonominio siūlymo pagrįstumo, galime nuraminti, jog tai nėra pasaulyje nematyta naujovė. Tokia praktika jau veikia Europoje, o jos rezultatai pranoksta visus lūkesčius.
Kaimynai jau padarė, atėjo Vilniaus eilė
Nemokamas viešasis transportas yra dešimtyse Europos miestų, pvz., Italijos Livigno mieste, Čekijos Frýdek-Místek, Strakonice ir Valašské Meziříčí miestuose, Ispanijoje Torrevieja mieste, Danijoje keliuose miestuose/salose, Lenkijoje – net 30 miestų. Liuksemburgas paskelbė nuo 2020 metų įvedantis nemokamą viešąjį transportą visoje šalyje. Talino miestas savo gyventojams pradėjo teikti nemokamą viešąjį transportą nuo 2013 m. sausio 1 d.
Beje, pastarasis – mūsų kaimynų pavyzdys – yra ypač iškalbingas. Nors analogiškai sprendimas šiame mieste, kaip ir pas mus, iš pradžių buvo kritikuojamas, jau pirmaisiais metais miesto gyventojų kiekis išaugo 25 tūkst. (verta priminti, kad Talinas yra ketvirtadaliu mažesnis už Vilnių). O šiuo metu iš nemokamo viešojo transporto programos šis miestas kasmet papildomai uždirba apie 20 mln. Eurų.
Ir čia yra kalbama tik apie tiesioginę, matematiškai apskaičiuojama naudą miestui, o ką kalbėti apie teigiamus netiesioginius šio sprendimo padarinius. Pats akivaizdžiausias – sutaupyti miestiečių pinigai, kurie šiuo metu išleidžiami viešajam transportui – virš 30 mln. Eur., kuriuos žmonės galės išleisti maistui, pramogoms, švietimui, sportui ir pan. Ir dalis kurių vis tiek sugrįš į sostinės biudžetą.
Sumažės automobilių išmetamų dujų tarša, o tai yra geresnė žmonių sveikata, kuria kiekvieno miesto šeimininkas turėtų rūpintis pirmiausia. Vilniuje taip pat sumažėtų transporto spūstys, tad miestas uždirbtų iš išaugusio produktyvumo ir mažesnių išlaidų sveikatos sistemai. Taip pat mažėtų išlaidos kelių remontui ir priežiūrai.
Be to, miestui nereikėtų leisti pinigų išvaizdžioms, tačiau abejotino veiksmingumo reklamos kampanijoms, raginančioms deklaruoti gyvenamąją vietą sostinėje. Tą primins kasdien važiuojantis viešasis transportas.
Pažadas įvesti nemokama viešąjį transportą Vilniuje buvo vienas pagrindinių Darbo partijos pažadų 2019 m. savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose, ir nors mes negavome daugumos Vilniaus miesto taryboje, turime pakankamai galimybių įgyvendinti rinkėjams duotus pažadus. Darbo partijos Vilniaus miesto skyriaus pirmininkė, sostinės tarybos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė parengė šį sprendimą, Darbo partijos frakcija pasirašė ir užregistravo pasiūlymą dėl nemokamos viešojo transporto įvedimo sostinėje, todėl artimiausiu metu bus pristatytas balsavimui visiems tarybos nariams.