Suomiai turi žodį kalsarikännit, reiškiantį gėrimą vienam namuose, vilkint vien apatiniais. Lietuvis taip negalėtų, nes jo namuose išsirengti per šalta. Jei kūrena pats – taupo malkas, o jeigu gyvena daugiabutyje, tai maksimalią temperatūrą jame reguliuoja pensininkai, kaupiantys pinigus prabangioms savo laidotuvėms arba telefoniniams sukčiams.
Užtat mes turim kitą reiškinį, kuriam pavadinti termino dar nepatvirtino nei Valstybinė lietuvių kalbos komisija, nei iš jos besišaipanti Visuomeninė lietuvių kalbos komisija. Tai yra gėrimas vienam lovoje, įsijungus televizorių, kurio nežiūri, ir rašinėjant komentarus socialiniuose tinkluose. Ir tą gėdos jausmą, kai ryte neprisimenate, kuo baigėsi beprasmė diskusija su tokiais pat vakarotojais apie nacionalinį stadioną arba bankų pelno mokestį.
Kalėdos ateina tada, kai jų labiausiai reikia. Kai pavargę nuo purvino gruodžio, automobilių spūstyje pasibaigus priekinio stiklo apiplovimo skysčiui, pagaunate save galvojant, kad galite ką nors nužudyti. Kai esate reikalingas tik sąskaitoms apmokėti, o atėjęs į parduotuvę stumiate vežimėlį ir negalvodamas kraunate į jį tos pačios rūšies duoną bei dešrą, kaip vakar ir prieš mėnesį. Kai mylimiausi žmonės tyliai sensta neapkabinti ir neišgirdę, ką jiems jaučiate.
Kalėdos kasmet ateina ir išsprogdina pilką kasdienybę tūkstančiais šviesų ir blizgučių, priverčia susitvarkyti ir pasipuošti, išeiti iš namų ir leisti pinigus pramogoms, skanėstams, dovanoms. Kalėdos suvilioja ir įtraukia nežinia iš kur suskambėjusia atpažįstama melodija, šviežių kepinių ir karšto vyno prieskonių kvapu, nepažįstamosios šypsena ir vaikišku paprastumu.
Nereikia jokių paaiškinimų, atšaukite apsilankymą pas psichologą ir suplėšykite bilietus į teisingo gyvenimo mokytojų paskaitas. Išsikraukite įrodinėdamas, kad jūsų miesto eglutė pati gražiausia pasaulyje, pralinksminkite kolegas ateidamas į darbą užsimaukšlinęs kepurę su briedžio ragais. O svarbiausia – paskutinėmis Advento dienomis nustokite skubėti, net jei atrodo, kad dar liko nesuskaičiuojama daugybė nebaigtų darbų, kurių neįmanoma perkelti į kitus metus.
Nuostabiausia mano Kūčių vakarienė buvo 1994 m., kai ką tik susituokę gyvenome su Irma išsinuomotame 9 kvadratinių metrų kambarėlyje, pačiame Druskininkų centre, už lango pro plikas medžių šakas matydami Druskonio ežerą ir girdėdami skambant bažnyčios varpus. Žinojome, kad pavasarį jau būsime trise ir gyvenimas pasikeis, bet neskubėjome visiškai suaugti, todėl paaiškėjo, kad Kūčių vakarienei galim nusipirkti tik skardinę šprotų ir pusė duonos kepalo. Atidengėme užuolaidą, užgesinome kambaryje šviesą, kad jo skurdą nustelbtų šventiniai gatvės žiburiai, ir ilgai kalbėjomės apie tobulą gyvenimą, kuris mūsų laukia.
Po ketvirčio amžiaus gyvenu vis dar su ta pačia žmona, studentė dukra žada sugrįžti švęsti Kalėdų į mūsų namus mažame Lazdijų rajono kaimelyje tarp pelkių su kacinais, vištomis ir elektros laidus graužiančia kalyte Seira. Tikiu, kad šitos Kalėdos bus mums ypatingos. Net jeigu ant Kūčių stalo pritrūktų dvylikto patiekalo, o Kalėdų rytą krapnotų lietus. Nes aš žinau paslaptį, kurią būtinai pasakysiu savo moterims šventinę naktį – papasakosiu, kaip labai jas myliu.
Tik geriausias mano draugas Jėzus žiūri dažytomis medinio kūdikio akutėmis iš Veisiejų prakartėlės nė kiek neabejodamas: jeigu tarp mūsų gyventų šiomis dienomis, mes jį vėl pasmerktumėm ir surengtumėm šiuolaikines kryžiavimo madas atitinkantį susidorojimą. Ir visus erzina delsdamas ateiti gyvųjų ir mirusiųjų teisti už tai, kuo pavertėme jo gimtadienį.
Tokiu metu ne tik nenoriu nieko teisti ir smerkti, bet knieti užtarti net penktadienį Seime žurnalistų medžiotą Gediminą Kirkilą. Jeigu jau piktinomės „valstiečių“ represijomis net prieš saikingą alkoholio vartojimą, tai neturėtumėm perimti jų pasaulio matymo ir už šampano ar vyno taurę smerkti politiką, kuris nusipelno gerokai griežtesnės kritikos visai už kitus dalykus. Mojavome plakatais „Do not tuouch my merlot", juokėmės iš fanatikų siekių primesti visiems totalią blaivybę, bet patys tapome jų bendrininkais. Gerkite, mielas Gediminai, gerkite nesislapstydamas – čia dar laisva šalis.