Tiesa, garantijos, kad peržengę ribą toliau ne šlepsėsime, o eisime plačiais žingsniais dar nedavė niekas. Perėjimas iš sovietinės baudžiavinės sandaros į normalią kapitalistinę dažnai būna skausmingas.
Tuo labiau, kad pradėjo svyruoti ramstis, kelis dešimtmečius buvęs kertiniu mūsų ekonomikos pagrindu – pigi ir labai kvalifikuota darbo jėga.
Pradėkime nuo graudžių naujienų. Paskelbta, kad apie užsienio investicijų pritraukimą nuolat kalbanti Lietuva ne visada sugeba išlaikyti joje jau esančius ir veikiančius verslus. Dėl mokestinės aplinkos, nuolat besikeičiančių įstatymų, demografinės situacijos ar biurokratinės naštos kai kurie verslai visgi nusprendžia išsikelti.
Prieš pusantrų metų apie pasitraukimą iš Lietuvos pranešė „Danske Bank“. Su nuostaba ir daugeliui siurprizu iš mūsų šalies išėjo ir skambiai į Lietuvą atkeliavęs „Barclays“ paslaugų centras.
Tik mažai kas įvardina priežastį – išeina verslai, paremti ne technologijomis, o tiesiog sąlyginai pigiu darbu.
Kai paslaugų centre tūkstantis žmonių atsiliepinėja telefonu ir beria protingus patarimus tolimų šalių piliečiams, pagrindinė išlaidų dalis – atlyginimai.
Kai jie pradeda augti, akcininkams tai nemalonu. Lengviau perkelti verslą į šalį, kur algos mažesnės. Juk nesvarbu su kokiu akcentu kalbantys piliečiai aptarnaus klientus.
Pakalbėkime ir apie įvykius, kurie gana reikšmingi ir parodo simptomus, o ne pasekmes.
Pirmasis įvykis – paskelbta, kad įmonę galimai uždaro vienas didžiausių darbdavių Kaune. Antrasis – visa eilė ūkininkų protestų ir reikalavimų. Nors jie atrodo visiškai nesusiję, tačiau turi tą pačią priežastį.
Gruodžio 12 dieną Kaune įsikūrusioje įmonėje „Intermedix Lietuva“ buvo 475 darbuotojai, t. y. 301 mažiau nei prieš metus, kai dirbo 776 asmenys, rodo „Sodros“ duomenys. Įmonė neatmeta galimybė ateityje apskritai stabdyti veiklą Lietuvoje.
Pranešime žiniasklaidai, JAV technologijų kompanija R1 RCM, kuriai priklauso Kaune įsikūręs sveikatos apsaugos ir paslaugų centras, anksčiau veikęs „Intermedix“ pavadinimu, praneša priėmusi sprendimą keisti strategiją Lietuvoje.
Pasak centro direktoriaus Luko Jankausko, šis sprendimas yra globalių pokyčių ir procesų efektyvinimo dalis.
„Kaip ir bet kuri tarptautinė kompanija, R1 nuolat vertina savo paslaugų pasiūlą, besikeičiančias pasaulines rinkas ir klientų poreikius. Šių procesų metu taip pat buvo vertinamos lokacijos, kuriose kompanija vykdo operacijas.
Sprendimas sutelkti veiklą kitose esamuose R1 globaliuose paslaugų centruose – šių strateginių vertinimų rezultatas. Noriu pabrėžti, kad laukiantys pokyčiai vyksta globaliu mastu ir yra visiškai atsieti nuo Lietuvos investicinės aplinkos“, – pranešime cituojamas L. Jankauskas.
Tarsi viskas aišku ir įvilkta į korektišką viešųjų ryšių vatą, kurioje turėtų paskęsti tikrosios priežastys. Ir priežastys nyksta be pėdsako saldžių žodžių lavinoje, kol nepažiūri į vieną skaičių – rekvizitai.lt skelbiamą įmonės atlyginimų medianą – 1 026,30 eurai šių metų spalį.
Čia ant popieriaus, arba kiek virš 700 „į rankas“. Jau I šių metų ketvirtį vidutinis atlyginimas šalyje buvo 1307 eurai „ant popieriaus“ arba 802 eurai „ į rankas“. Šį vidurkį viršija tik bendrovės vidutinis atlyginimas, kuriame įtrauktas ir vadovų darbo užmokestis 1 335,49 eurai.
Čia ir grįžtame prie globalių pokyčių, kurių investuotojai paprastai garsiai neįvardina – mes jau pakankamai brangi šalis ir verslams, kur galima konkuruoti tik pigios darbo jėgos dėka, esame nebeįdomūs.
Geriau pasamdyti du kvalifikuotus skurdesnės šalies piliečius, nei vieną lietuvį. Centro darbuotojai teikia profesionalias IT sistemų, duomenų valdymo ir administravimo bei daugybę kitų paslaugų. Nieko blogo, tik verslas. Teks susitaikyti su tuo, kad įvairių vyriausybių visapusiškai skatintos investicijos, kai bet kokiomis sąlygomis buvo kviečiamos įmonės, kad tik samdytų žmones, baigiasi.
Kitas įvykis – ūkininkų streikai. Tarsi nieko bendra su paslaugų centrais ir globalizacija, tačiau realiai tai tos pačios dėlionės dalis.
Mūsų ekonomika nebegali remtis pigiu darbu ir būtent tai viena iš ūkių nelaimių priežasčių. Nebėra norinčių dirbti už buteliuką ir maistą.
O jei tokių ir pavyksta rasti, prie traktoriaus, kainuojančio kaip geras butas sostinėje, jų prileisti negalima.
Apie ketvirtąją pramonės revoliuciją jau kalbėjau. Čia ji natūroje – kvalifikuotas žmogus, valdantis naujausias technologijas su technika nuveikia kur kas daugia nei dvi kolūkio brigados su kastuvais ir kauptukais.
Mes net patys nepastebėjome, kaip atsidūrėme Europoje.
„Jei fermoje nori gero žmogaus, nes darbas sunkus, „į rankas“ reikia mokėti 1500 eurų. Su atostoginiais, visais mokesčiais. Nemokėsi, niekas nedirbs. Jaunimas už mažiau vargu ar eis. Čia kalbu apie stambius ūkius.
Aš pats, pavyzdžiui, nepajėgus tiek mokėti, nes mano ūkis gana mažas ir balansuoja ant nuostolingumo ribos“, – pripažįsta Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Jonas Kuzminskas, ir sako, kad tūkstantis eurų „į rankas“ kaime jau gana įprastas reiškinys.
Ūkininkas neturi pasirinkimo – žmonės nori gauti pensiją, turėti socialines garantijas ir vokelyje pinigų imti nesutinka.
Baudžiauninkų, sutinkančių dirbti praktiškai nemokamai, nebėra. Žmonės nori dirbti ir uždirbti. Jei turi galvą ant pečių, kaime galima uždirbti dar daugiau.
„Savo kooperatyve matome, kad vadybininkai turėtų gauti normalią europinę algą 2000–3000 eurų. Stambiuose ūkiuose ūkių vadovų algos 1500–2000 eurų. Jų atsakomybė milžiniška. Tai normalių įmonių vadovai“, – atlyginimų rėžius vardina ūkininkas Saulius Daniulis ir tikina, kad jauni ir protingi žmonės gali rasti vietą kaime ir galvoti apie emigraciją nebeverta.
Kuo čia dėti ūkininkų protestai? Priežastis ta pati – situacija kinta ir spaudimas dalintis pajamomis sklinda iš visų pusių – nuo valdžios, siekiančios didinti mokesčius, iki darbuotojų, reikalaujančių vis didesnių atlyginimų. O valdžia praktiškai vienintelis spaudėjas, kuriam dar galima atsispirti. Darbuotojai paprasčiausiai susirenka daiktus ir išeina.
Tačiau, žvelgiant plačiau, šie procesai geri. Tik laiko klausimas, kol tik pigiu darbu verslus remiančios įmonės pasitrauks arba pakeis savo struktūrą. Nemažai jų esame prisikvietę ar išlaikę iš sovietinių laikų. Tik tada šalyje pradės suktis vartojimas ir atsiras erdvės smulkiam ir šeimos verslui, kurio „nesuvalgys“ pirmas pasitaikęs prekybos tinklas.