Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
1977 M.
RUGPJŪČIO 1–12 D.
Dvylika dienų išbuvome Nidoje, nukakę tenai atostogų į žemės ūkio darbuotojams skirtus poilsio namus „Dobilas“. Tad ir dienoraščio duodu tik santrauką.
Išvykome rugpjūčio 1-mą. Vežė Ministrų Tarybos budinti mašina. Tai vis kupiškėnas St. Janilionis man padeda, pagloboja. Klaipėdoje prie kelto į Neriją radome laukiančias apie 400 vasarotojų mašinas, minias žmonių. O keltas veikė tik vienas, antrasis – sugedęs. Žmonės stovėjo po 5–6 valandas su vaikais ir nešuliais. Tvarkelė! Mus praleido, kadangi mašina su vyriausybiniu numeriu, atseit privilegijuota.
„Dobile“ šiemet labai suprastėjęs maistas, poilsiautojai tiesiog apvaginėjami. Jokių daržovių, sena aprūdijusi žuvis, riebi kiauliena šviežia, senos varškės tumulas – štai ir viskas. O kelialapiai į „Dobilą“ pabrangę: buvo 45 rubliai 12-ai dienų, dabar 50. Keista ir nesuprantama.
Pirmąsias penkias dienas lijo, kitos buvo saulėtos, kaitrios. Monika su Roku gerai pasimaudė, saulėje pasidegino. Aš tūnojau namie arba maklinėjau pamariais, žiopsodamas į vasarotojus, traukiančius ant meškerės ešeriukus, sulig mažojo pirštelio didumo.
Vakarais, išėjus pasivaikščioti, prieina žvejai, apdairomis klausia: „Gal norite ungurio?“ Pasirodo, jie daro šitaip: sugautų ungurių tik pusę pristato valstybei, gaudami po 1 rublį už kilogramą, likusius patys išsirūko namie ir pardavinėjo po... 10 rublių už kilogramą. Šitaip kai kurie žvejai į dieną „užkala“ po 100 ir daugiau rublių. Beje, valstybinė ungurio kaina – 8 rubliai kilas.
Turėjau vieną susitikimą su skaitytojais. Šiaip taip.
Buvau nusivežęs darbų visokių, jų tarpe „Istorijas kupiškėniškas“ redaguoti, tačiau nieko nedirbau, nekilo rankos, nebuvo mažiausios nuotaikos.
Savo metu recenzavau Jono Avyžiaus naująjį romaną „Chameleono spalvos“, padariau daug esminių pastabų, pageidavimų, be kurių, kaip man atrodė, romanas negali būti pilnavertis. O štai Nidoje iš rašytojo V. Miliūno staiga sužinau: pirmas parašė apie šį romaną recenziją LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigizmundas Šimkus, ir parašė pačią teigiamiausią, rekomenduojančią nedelsiant išleisti romaną.
Šita recenzija nuo manęs buvo nuslėpta. Kodėl? Aš juk vis tiek būčiau buvęs tokios nuomonės, kokios buvau, tai kodėl reikia slėpti? Laikau šį faktą tikru pasityčiojimu iš manęs.
O juk tai ne vienintelis toks atvejis, kai esu paliekamas „aklam skridimui“.
Iš visko matyti, jog į mane visą laiką žiūrima kaip į „nepatogų“ pilietį, kurio reikia prisivengti ir, žinoma, kiek tai įmanoma, izoliuoti, nuo visų ir visko.
Kai matau visa tai, ir kiekvieną sykį vis didesniu ryškumu, tai pradedu galvoti, kad ir aš lyg ir koks tai rašytojas, gal net talentas.
O kaip tada suprasti tuos faktus, rėžiančius akį pro visus šauksmus, kad pats įžymiausias Tarybų Šalies kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius buvo daugiausiai iš visų Komunistų partijos daužomas, niekinamas, traumuojamas; kad viena pačių talentingiausių rusų poečių Ana Achmatova kone visus tarybinės santvarkos metus buvo laikoma raupsuotosios padėtyje; kad panašaus likimo sulaukė kita įžymi poetė Marina Cvetajeva, privesta iki savižudybės? Abiejų vyrai sušaudyti, šeimos išdaužytos, ir net dabar, po jų mirties, vis dar stengiamasi pabrėžti jų „nukrypimus“, „klaidas“!
Bet argi ir šitai vieninteliai faktai? Vien tiktai rašytojų, Komunistų partijai „įkvepiančiai ir mobilizuojančiai“ vadovaujant, buvo sušaudyta daugiau kaip šeši šimtai. Šeši šimtai! O kiek sunaikinta dailininkų, kompozitorių, teatro ir kino režisierių bei aktorių? Koks likimas ištiko Mejercholdą? Pudovkiną? Ko susilaukė, sugrįžęs iš mirties lagerio, Balys Sruoga?..
O ypač apie tai, kad niekas nesikeičia. Metodai dabar kiti: nebešaudo kūrybinių darbuotojų, į kalėjimus nebegrūdą už kiekvieną nieką, ištartą nereikalingą žodį ar žvilgsnį į partijos viršūnėse besipučiantį kretiną.
Tačiau dvasia išliko ta pati. Ir niekas šiandien negali būti tikras, kad vėl neprasidės represijos, traumos, naikinimai pačių talentingiausių ir tauriausių žmonių. Ta kryptimi jau einama. Ir gana smarkiai. Rašytojo Solženicyno ištrėmimas, pačių talentingiausių rašytojų – Belovo, Astafjevo, Rasputino, Abramovo, Dubovo – atkaklus ignoravimas, „pamokymai“ jų adresu labai aiškiai paliudija, kad būtent šitaip yra.
Kitą sykį tiesiog apstulbstu nuo aukščiausiųjų partinių vadovų bukagalviškumo, jų ožiško užsispyrimo nesiskaityti su tokiais realaus gyvenimo faktais, kurie jiems nepatinka.
Ką gi reiškia tas griežtas uždraudimas liesti literatūroje arba mene praėjusio Stalino kulto padarinius. Negi iš tikrųjų manoma, kad, sunaikinus milijonus nieku nekaltų žmonių, dešimtims milijonų žmonių atnešus nelaimes ir tragedijas, pavyks užbraukti visa tai, nuslėpti nuo žmonijos?
Tokie dalykai neužbraukiami. Jie tebekraujuoja kiekvieno mūsų širdyje. Ir jie nebus užbraukti. Anksčiau ar vėliau iškils dienos švieson, sudrebins visą pasaulį nusikaltimų klaikybe. Tas procesas jau vyksta. Ir kas daroma tuo reikalu užsienyje, emigravusių iš Tarybų Sąjungos rašytojų knygose, toli ne viskas.
Neapsirinkant galima pasakyti, kad šiandien niekas mūsų negali tiksliai pasakyti, kas daroma tuo reikalu pačioje Tarybų Sąjungoje. Jeigu knygos neišeina, tai dar nereiškia, kad jos nerašomos. O jeigu rašomos, tai nereiškia, kad jos niekad nebus išleistos. Pražūsta tik tai, kas neparašyta.
Yra apie ką pamąstyti.
O dar yra ko susimąstyti dėl savo paties, savo pozicijų gyvenime ir literatūroje. Ne viskas čia tvarkoj. Kas gi aš iš tikrųjų?
Komunistas? Antikomunistas? Nei viena, nei antra. Tai kas? Nuolat pagaunu save bebijantį įsigilinti į savo paties sąžinę ir padaryti bekompromisines išvadas: kas gi esu iš tikrųjų? Jeigu komunistas, tai kodėl nepaklūstu viskam, kas dabar daroma?
Jeigu antikomunistas, tai kodėl iki šiol tebesu partijoje, neišeinu iš jos, neatsisakau to, kas mane atgrasina nuo partijos?
Juk šitaip turėčiau pasielgti, jeigu laikau save žmogum, dar nepraradusiu sąžinės, žmogiško taurumo ir žmogiško išdidumo. Kas kliudo? Gera, palyginti, buitis? Patogios gyvenimo sąlygos, kurių nepajėgiu atsisakyti?
Tai kas gi aš?
Jeigu rašytojas, tai kodėl rašinėju visokius glostomus niekus, o nesiimu kardinalinių temų, gilaus ir visapusiško nūdienio gyvenimo nušvietimo? O jeigu ne rašytojas, tai kodėl vis dėlto rašau, kas man davė teisę maitintis iš literatūros?..
Seniai šitokios mintys sukosi man galvoj, tačiau Nidoje jos išryškėjo itin skausmingai. Gal kad laiko turėjau laisvo? Gal ir gamtos neišpasakytas grožis lėmė? Kas gi žino. Viena aišku: neturėti laiko susimąstymams – dar ne išganymas.
Problemos lieka gyvos, klausimai skausmingi, anksčiau ar vėliau iškylantys. Įtemptu darbu galima nuo jų užsitrenkti, tačiau tik laikinai.
Tokia tiesa.
O Nidoje pasirūpinta, kad žmonės nenuobodžiautų. Gal ir kad negalvotų, nemąstytų? Nuolatinių gastrolierių pilna. Buvo „Armonikos“ kolektyvas, perdėm falšyvas, nieko bendra neturintis nei su armonika, nei apskritai kūrybine kultūra. Atvyko vargonininkė Kiškelytė, solistė Kornejeva, pasirodė skaitovai, Vilniaus universiteto „Kiemo teatras“, Klaipėdos dramos teatras. Buvo parodyta ir kino filmų, jų tarpe pasibaisėtina menkybė „lietuviškas“ meninis filmas „Tolima kelionė prie jūros“ (scenarijus Kanovičiaus, dar kažkokio žydelioko, režisūra Aramino).
Parodė ir „Sodybų tuštėjimo metą“, nors tas filmas dar nėra išleistas į ekranus. Nustebino mane kai kurių žiūrovų atsiliepimai – labai neigiami. Vienas jų net šitaip: „Kaip ir visi lietuviški!“ Man gi tas filmas padarė visai neblogą įspūdį. Geresnis už daugelį kitų Lietuvos kino studijos statytų. Ką gi padarysi, kad jau šitaip.
Rugpjūčio 12-tą atvažiavo duktė Violeta su vyru Antanu, susodino mus, parvežė namo, į Vilnių.
RUGPJŪČIO 13. ŠEŠTADIENIS.
Kalbėjau telefonu su rež. Gyčiu Lukšu, pasakė gerų žinių: rugsėjo paskutinę savaitę mūsų filmas „Virto ąžuolai“ pagaliau išleidžiamas į respublikos ekranus, iš pradžių bus rodomas stambiausių miestų pagrindiniuose kino teatruose, vėliau – rajonuose, apylinkėse. Įdomu, kaip žiūrovai sutiks šitą filmą?
O dar gera naujiena: Maskvoje vykstančių „Lietuvos dienų“ metu buvo mūsų „Ąžuolai“ rodomi trijuose Maskvos kino teatruose, ir visur su dideliu pasisekimu. Tai gerai. Itin svarbu, kad šį filmą suprastų ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Kino menas – internacionalinis menas.
Tvarkiausi po namus. Daug laiškų radau. Lepeškaitė parašė ir Kartašova – simpatiškos abi, bet Lepeškaitė man brangesnė – Kazytės vaidmenį kūrė „Ąžuoluose“, ir kūrė šauniai. Gavau laišką ir iš akademiko J. Jurginio. Dėkoja už „Vasaras“, pasisako dėl savo būsimų knygų. Ačiū dievui, nukrito jam našta diskriminacinė, kurią buvo užvėlę ant mokslininko pečių sionistinis rasistas Zimanas su išglušėliu M. Šumausku.
Dabar galės dirbti, daug naudos atneš mūsų tautai, jos istorijos mokslui.
Pribloškė Marytės laiškas iš Anykščių. Prieš kurį laiką rajono vadovai pasiūlė man pasinaudoti jų paslaugomis, pasistatyti antrą kambarį po pašiūrės stogu, kad būtų galima nuvykti tenai su šeima ir ramiai dirbti, nekliudant vieni kitiems. Pasvarstęs nutariau dar palaukti, išsiaiškinti su Monika, aptarti viską su savo dukterimis.
Dabar gi Marytė laiške rašo, kad atvyko pas ją brolio Leonardo vaikai, jiems labai patikęs projektas įruošti kitą kambarį, tiktai ne man, o Leonardo dukteriai Virginijai.
Girdi, jie ir medžiagomis patys pasirūpins, ir visus darbus atliks, tiktai kad statyba vyktų... mano vardu.
Ilgai negalėjau užmigti, perskaitęs tą laišką. Kas gi išeina? Įtaisiau Leonardui butą Vilniuje, panaudodamas savo vardą. Savo vardu išrūpinau jam automašiną, savo vardu pastačiau garažą... Tai šito mažai? Dabar dar pastatyk jiems „savo vardu“ kambarį, kad jie naudotųsi, o aš su savo vaikais ir anūkais likčiau pašalyje!
O juk aš, rūpindamasis savo vardu jų reikalais, visur užkertu kelią pats sau: nei mašinos begaliu pirkti, nei garažo statytis, o jeigu pastatysiu dar tą kambarį, tai neteksiu galimybės pasirūpinti savo ramia darbo vieta niekur kitur. Štai kas čia išeina!
Marytei parašiau gana rūsčiai. Šiaip ar taip, esu dar aš gyvas, turiu savo vaikų ir anūkų, tai gal neskubėkite visko užkėsti, apsiraminkite.
Parašyti parašiau, o apmaudo negaliu įveikti. Visu ryškumu iškyla, kad buvau ir likau svetimas savo šeimoje. Visi tik ir žiūrėjo visus šituos dešimtmečius pokarinius, kaip iš manęs dar ką nors išlupti, mano vardu pasinaudoti, ir nė karto nė vienas nepagalvojo nei apie mane, ne apie mano šeimą. Įsikalė sau į galvą mintį, kad visiems viską privalau aš, man – niekas nieko.
Apmaudu ir pikta, velniai griebtų!