Iš baimės suklysti trypčiojimo vietoje, nieko nedarymo pasirinkimas, stabdo pažangias iniciatyvas, bet saugo pažeidėjų kailį. Apima jausmas, kad Lietuvos atliekų sektoriuje vyrauja tikrų tikriausia iškreiptų veidrodžių karalystė.

Netoleruotinos spragos

Gaisras Alytuje atskleidė nepateisinamą sistemos aplaidumą mūsų šalyje. Tai apima visus sektoriaus veikėjus, pradedant abejotinos reputacijos padangų tvarkymo verslu, aplaidžiai ir baikščiai dirbančiomis kontrolės institucijomis, ir biurokratais, formaliai pro pirštus žiūrinčiais net į sąžiningų verslininkų nuogąstavimus dėl tiksinčios potencialių gaisrų bombos.

Kaltę turėtų prisiimti ir Alytaus savivaldybės galva, gaisro metu „didvyriškai“ suvaidinęs bebaimį gelbėtoją, patogiai nutylėjusiam faktą, kad pats nedarė visiškai nieko, kad kelias katastrofai būtų užkirstas. Jam, kaip jau ne pirmą kadenciją miesto taryboje dirbančiam politikui, grėsminga „Ekologistikos“ situacija negalėjo būti naujiena.

Juo labiau, kad vos prieš metus šioje įmonėje jau buvo malšintas vienas padangų gaisras. Nepasimokyta iš „Metaloido“ ir Trakų atvejų. Nors šių ankstesnių gaisrų padariniai nebuvo tokio didelio masto, sprendimai ir reakcija į juos turėjo būti profesionalesni, užtikrinę užbėgimą Alytaus katastrofai už akių. Bet skrupulingesnė padangų tvarkymo įmonių patikra pradėta tik po šios nelaimės.

Deja, ne ten kur labiausiai reikia – griežčiausiai pradėtos tikrinti tvarkingai, sąžiningai, socialiai atsakingai iki šiol dirbusios įmonės, kurias sukontroliuoti, žinoma, yra lengviausia; o dar lengviau yra atsisakyti išduoti veiklos leidimą įmonei, jau įrodžiusiai galint saugiai atsakingai gaminti kokybiškus perdirbinius ir eiti žiedinės ekonomikos keliu. Kol tai daroma, akivaizdūs „ekologistikų“ ir į juos panašių pažeidimai tarsi toleruojami, aplinkosaugininkams ir prokuratūrai tarpusavyje lyg karštą bulvę mėtant atsakomybę už suliepsnojusios įmonės veiklos stabdymą.

Alytaus įvykis ne mažiau aiškiai parodė ir netoleruotinas ekstremalių situacijų kontrolės spragas bei visišką nepasiruošimą pasitinkant katastrofas. Pilietiškumo stoką pademonstravo ir verslas, nusprendęs pelningai derėtis tokios nelaimės akivaizdoje; kai gaisro gesinimo tikslams suteikta tik už 300 km buvusi laisva pastatų griovimo technika, vietoje vos už 100 km Vilniuje.

Stichinės katastrofos akivaizdoje negali kilti jokių svarstymų apie pelningų projektų prioretizavimą – toks radikaliai pragmatinis požiūris prasilenkia ne tik su morale, bet ir sveiku protu. Katastrofai suvaldyti nebuvo pasitelkti ir kariuomenės daliniai, kas seniai įprasta praktika kitose šalyse. Viliuosi, pamokos išmoktos ir ateityje tai bus įvertinta.

Kaltę turėtų prisiimti ir Alytaus savivaldybės galva, gaisro metu „didvyriškai“ suvaidinęs bebaimį gelbėtoją, patogiai nutylėjusiam faktą, kad pats nedarė visiškai nieko, kad kelias katastrofai būtų užkirstas. Jam, kaip jau ne pirmą kadenciją miesto taryboje dirbančiam politikui, grėsminga „Ekologistikos“ situacija negalėjo būti naujiena.
Virginija Vingrienė

Kaip nuplauti suteptą sąžiningo pažangaus verslo reputaciją?

Socialiai atsakingas verslas visada racionaliai pasveria bet kokio taupymo rizikas ir jų grėsmę savo reputacijai. Neatsakingas padangų tvarkytojo UAB „Ekologistika“ ir kitų gaisrus patyrusių ar neskaidriai dirbančių (o tokių padangų sektoriuje apstu) įmonių požiūris, nusikalstamas jų vadovybių aplaidumas ar net galimai piktybiniai veiksmai privalo, nevyniojant žodžių į vatą, būti vertinami baudžiamosios teisės kalba. Juo labiau, kad ši nelaimė mums priminė daugelio jau užmirštus sovietmetį siekiančius ryšius ir užkulisinius susitarimus elito draugų ratuose.

Viliuosi, kad ši katastrofa pagaliau paragins kolegas politikus nustoti trypčioti vietoje ir pradėti ne tik laikytis griežtesnių pozicijų kovoje su nesąžiningo atliekų verslo apraiškomis, bet ir aktyviau reikšti palaikymą drąsioms kolegų iniciatyvoms ne tik padangų perdirbimo, bet ir kitų atliekų tvarkymo srityje. Nauja leidimų šiai veiklai tvarka priverstų savo noru to nedarančius verslus veikti socialiai atsakingai ir atvertų duris į jas neprisibeldžiantiems pažangiems, toliaregiškiems, aplinkai draugiškiems verslams, kurie šiandien yra stabdomi įsišaknijusio primityvaus požiūrio.

Būtina įteisinti griežtą verslo veiklos rezultatų nepriekaištingumo reikalavimą asmeniui, norinčiam užsiimti atliekų tvarkymo verslu. Tokiu atveju, kelias įmones praeityje prie bankroto privedęs verslininkas būtų neginčytinai ir visiems laikams braukiamas iš galinčių užsiimti šia veikla sąrašo. Lygiai tas pats turi galioti ir nusikaltus atliekų tvarkymo srityje. Būtina pertvarkyti ir įmonių kontrolės sistemą, užkertant kelią „rotary“ ar panašių klubų ryšiais susietoms nuolaidoms bujoti.

Vienas pirmųjų neatidėliotinų uždavinių, kylančių politikams – kuo skubesnis vadinamojo „Klaipėdos paketo“, pagrįstai pervadintino „Alytaus paketu“, patvirtinimas be jokių švelninimų, numatant griežtesnes įmonių atsakomybes, jų veiklos priežiūros ir stabdymo už reikšmingus pažeidimus principus. Negalima paisyti verkšlenimų apie tariamą investicijų žlugdymą, administracinę naštą, neapsimokėjimą padangas naudoti asfalto ar kitų produktų gamybai; negalima klausyti ir atliekų verslo pasakų, jog visos Lietuvoje susidarančios padangų atliekos puikiai sutvarkomos, o tikroji problema tik iš kaimyninių šalių įvežtos.

Blefas! Alytaus gaisro pasekmės aiškiai parodė, jog ankstesnio nuolaidžiavimo kaina yra gerokai didesnė, nei bet kokia reali ar tariama našta verslui, įvertinus žmonių sveikatos, aplinkos taršos kainą, ūkininkų patirtus nuostolius dėl jų produkcijos išėmimo iš rinkos, bei kito verslo reputacijos žalą. Negebantys ar nenorintys tvarkytis teužleidžia vietą pasiteisinimų ir lengvatų neieškantiems verslams, aplinkosaugoje ir atliekų tvarkyme matantiems ekonomiškai naudingas galimybes.

Naudotos padangos – puiki žaliava tausojant išteklius, aplinką ir lėšas

Veiksmingam padangų sutvarkymui pirmiausiai būtinas platus požiūris. Po gaisro vykusiuose pasitarimuose aiškiai akcentuota, kad net perdirbtos į granuliatą padangos toliau liks sandėliuose, rizikuojant užsidegti. Jas būtina paversti naujais, naudingais ir paklausiais gaminiais.

Laimė, kad netrūksta tam pasiruošusių entuziastų, jau įrodžiusių, jog tai tikrai įmanoma. Šiandien vis garsiau kalbama apie padangų gumos panaudojimą asfalto gamyboje, guma modifikuotų bitumų pavidalu. Tas sėkmingai daroma JAV, Ispanijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Deja, vos prabilus apie galimybę dalį asfalto žaliavos komponentų Lietuvoje pakeisti padangų guma, kaipmat sulaukiama kontrargumentų apie patirties ir praktikos stoką.

VGTU mokslininkai linkę stabdyti šią iniciatyvą, reikalaudami detalesnių tyrimų; užtikrinta vos 4 proc. gumos miltelių proporcija asfalto sudėtyje, kas gerokai per mažai, kad skatintų investicijas į šią sritį (reikalingi bent 25 proc.). Ar tyrimų stoka tikrai pagrindinė priežastis? Drįsčiau suabejoti, vertindama ankstesnius jau pasitvirtinusius trukdžius naujų galimybių proveržiui.

Biurokratai reikalauja savų studijų, neišvengiamai lydimų ilgų užsakymo, parengimo, paskelbimo terminų, papildomų biudžeto lėšų. Nevertinčiau to rimtai; ši problema išsprendžiama, jei norima ir ieškoma būdų ją išspręsti.

Biurokratai reikalauja savų studijų, neišvengiamai lydimų ilgų užsakymo, parengimo, paskelbimo terminų, papildomų biudžeto lėšų. Nevertinčiau to rimtai; ši problema išsprendžiama, jei norima ir ieškoma būdų ją išspręsti.
Virginija Vingrienė

Padangų granuliatas sėkmingai naudojamas žaidimų, sporto aikštelių ir šaligatvių dangų, automobilių kilimėlių, asfalto valymo šepečių, taip pat apsauginių kelio barjerų ir atšvaitų stulpelių gamybai. Pasiruošusio verslo mūsų šalyje jau yra, tačiau jų veikla trukdoma eile sudėtingų baime ar nenoru paremtų barjerų. Padangos puiki žaliava energijai gauti cemento gamyboje. AB „Akmenės cementas“ gali sudeginti nemažą dalį jų, sėkmingai jomis pakeičiant taršią akmens anglį, gamybos procese panaudojant net jų pelenus. Tam naudojama vos 5 tūkst. tonų padangų, nors kasmet susidaro jų apie 40 tūkst. tonų.

Žiedinės ekonomikos prioritetas krypsta aukštos pridėtinės vertės gaminių link, deginant tik jau nebeperdirbamas ar sunkiai perdirbamos modifikacijos padangas. O į rinkos duris vis garsiau besibeldžiantys socialiai atsakingo, toliaregiško verslo entuziastai, pasiruošę ne tik išnaudoti naujas antrinių žaliavų galimybes, bet diegti visas pažangiausias apsaugos nuo taršos ir gaisrų technologijas.

Bėda, kad entuziazmą ir ambiciją eiti iki galo stabdo šiai veiklai reikalingų leidimų biurokratiniai barjerai. Kai leidimo neišdavimo priežastimi įvardijama abejonė ar turės paklausą produktai iš antrinių žaliavų, ambicingu žiedinės ekonomikos keliu einančios ES šalyje, toks biurokratų atsikalbinėjimas, nuolaidžiaujant neatsakingam, gaisrais rizikuojančiam verslui, nebeatlaiko jokios kritikos. Toks požiūris leidžia desperatiškoms pasenusio požiūrio pastangoms išsaugoti užsikonservuotą, patogią pozicija, kurią vis labiau drebina grėsmė pralaimėti konkurencinę kovą naujas galimybes įžvelgiantiems ir atsakingai dirbantiems.

Draugiškumo aplinkai, visiškai nekuriant atliekų, link

Tikiuosi, po gaisrų ir pagrįstos kritikos ledai pagaliau pajudės. Apmaudu, kad į jau seniai akivaizdžias ydas pradėta reaguoti tik po to, kai jas į dienos šviesą iškėlė Alytaus gaisras; matyt tai reiškia, kad iki šiol niekas į jas nežiūrėjo rimtai. Tikiuosi, kad nuo šiol į pavienių idealistų šūkavimą nebebus taip lengvabūdiškai numota ranka, o kelias pažangiems, naujo požiūrio verslo entuziastams atvertas. Juo labiau, kad šis siekis aiškiai įvardytas ambicingoje ES žiedinės ekonomikos strategijoje, o kūrybiški, aplinkosauginiams idealams ištikimi verslininkai tai jau ne kartą įrodė konkrečiais savo darbais.

Veiksmingos sankcijos už nesutvarkytas padangas, šias lėšas nukreipus padangų perdirbimui, sutvarkytų perdirbtų padangų kriterijai, „sutvarkymu“ griežtai laikant tik į produktus ar žaliavą perdirbtas yra svarbūs ir neatidėliotini sprendimai. Šiuos pasiūlymus jau registravau. Draudimas atliekų verslu užsiimti bankrotų turėjusiems ar atliekų srityje nusikaltusiems taip pat registruotas.

Visų antra, kaip ir bet kuriai besivystančiai rinkai, padangų perdirbimo pramonei reikalinga valstybės paskata ir rinkos reguliavimo aspektai – subsidijos, žalieji pirkimai, įpareigojimai valstybiniuose projektuose, naudoti gaminius tik iš antrinių žaliavų, daug kitų aspektų, atveriant erdvę kūrybiškumui, naujoms galimybėms, pažangiems aplinkai draugiškiems verslams, naujoms darbo vietoms ir pigesnei vietinei žaliavai.

Į atliekų tvarkymą šiandien būtina žvelgti ne kaip į prievolę, o kaip į toliaregiškų sprendimų visumą, pasinaudojant lengvai prieinamomis, tiesiai į rankas krentančiomis priemonėmis savo šalyje užtikrinti perspektyvią ir pažangią žiedinę ekonomiką.