Karbauskis nėra vienintelis naujai iškeptas demokratijos puoselėtojas. Ta garbė, ko gero, priskirtina Liberalų partijos atstovui Simonui Gentvilui, kuris dar rugsėjį pasiūlė iki 4 proc. sumažinti rinkimų kartelę daugiamandatėse apygardose. Jis veikiausiai nuogąstauja, kad 5 proc. barjeras gali tapti neįveikiama kliūtimi Liberalų sąjūdžiui patekti į Seimą.

Esu tikras, kad kartelės mažinimas padidins chaosą ir sąmyšį Seime, o ne demokratiją. Yra reali galimybė, kad į Seimą pateks daugiau negu dešimt politinių partijų – šiuo metu šešios partijos balansuoja tarp 2,5 ir 5 proc. visuomenės palaikymo – o valdančiajai koalicijai priklausys penkios–šešios partijos, turinčios mažai ką bendro, išskyrus norą valdyti.

Kaip jau ne kartą esu rašęs, kuo daugiau partijų patenka į Seimą, tuo daugiau jų dalyvauja valdančioje koalicijoje.

Kuo platesnė koalicija, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus neveiksminga, negebės parengti ir įgyvendinti nuoseklios Vyriausybės programos. Mažos partijos, siekdamos išlaikyti savo rinkėjų palaikymą, bus linkusios šantažuoti savo partnerius, grasinti pasitraukti iš koalicijos, jei jų reikalavimai nebus patenkinti. Šantažas dažnai pasieks savo.

Dvidešimties metų patirtis rodo, kad gero negalime tikėtis iš naujų partijų. Ką Lietuvai davė „Tautos prisikėlimo partija“ ar „Drąsos kelias“? Ką naujo į politiką įnešė greit korupcijos bylose paskendusi Darbo partija?

Esu tikras, kad kartelės mažinimas padidins chaosą ir sąmyšį Seime, o ne demokratiją. Yra reali galimybė, kad į Seimą pateks daugiau negu dešimt politinių partijų, o valdančiajai koalicijai priklausys penkios–šešios partijos, turinčios mažai ką bendro, išskyrus norą valdyti.
Kęstutis Girnius


Beveik be išimčių naujas partijas sukūrė, sutelkė vienas ar du veikėjai, jų narius vienija ne bendros mintys ar programa, bet palankumas partijos kūrėjams. Šitokios asmeninės partijos greit susilpnėja ir išyra, jų nariams susiginčijus su vadovu, ar pastebėjus, kad jis nėra naujasis mesijas.

Kilus ginčams, šių partijų nariai pradeda pereidinėti į kitas partijas ir frakcijas. Geras, bet ne vienintelis pavyzdys – tai išnykusi frakcija „Tvarka ir teisingumas“.

Tik retas atidžiai politiką stebintis rinkėjas galėtų išvardyti dabartinių frakcijų sudėtį, dar mažiau galėtų nurodyti, kokie yra pagrindiniai frakcijos „Lietuvos gerovei“ principai ir nuostatos.

Karbauskis teigia, kad žemesnė kartelė didins demokratiją. Bet kas balsavo už „Lietuvos gerovę“? Ar už „Tvarką ir teisingumą“ balsavę rinkėjai mano, kad jų interesai atstovaujami dabartiniame Seime? Kuo didesnė tikimybė, kad partija ar frakcija iširs ir išnyks, tuo padidėja tikimybė, kad sumažės Lietuvos gyventojų skaičius, kurių rinkiminis pasirinkimas yra gerbiamas.

Palengvindami sąlygas mažoms ir nepastovioms politinėms partijoms patekti į Seimą, sudarome sąlygas išrinkti žmones be aiškių politinių nuostatų ir įsitikinimų, tad labiau linkusi pasiduoti konjunktūrai ir nepaisyti savo rinkėjų norų.

Padidėja partijų įvairovė, bet ne demokratijos lygis, nes rinkėjai negauna to, už ką jie balsavo. Jų balsas lieka neišgirstas.

Kuo didesnė tikimybė, kad partija ar frakcija iširs ir išnyks, tuo padidėja tikimybė, kad sumažės Lietuvos gyventojų skaičius, kurių rinkiminis pasirinkimas yra gerbiamas.
Kęstutis Girnius


Dar kitu būdu kartelės mažinimas gali kenkti „demokratijai“. Partijos ne labiau, o mažiau atstovaus plačiajai visuomenei. 2016 m. rinkimuose dalyvavo net 25 partijos, 14 iš jų surinko bent 0,27 proc. balsų.

Sumažinus kartelę, palengvinus sąlygas patekti į Seimą, dar daugiau individų ir partijų nutars dalyvauti rinkimuose. Neatmestina galimybė, kad kai kurios naujos partijos surinks nuo 0,5 iki 2,9 procento balsų. Tarkime, kad jų būtų dešimt ir jos vidutiniškai surenka 1,5 proc. balsų. Tokiu atveju daugiau rinkėjų liktų už borto negu per 2016 m. rinkimus.

Partijų gausa didina pasirinkimą, bet ne atstovavimą Seime. Kuo daugiau balsų laimi 3 proc. barjerą neįveikiančios mažosios partijos, tuo daugiau balsų „išeikvota“, toms partijoms nepatekus į Seimą, tuo ir mažiau Karbauskio menamos „demokratijos“.

Galima ginčytis dėl demokratijos apibūdinimo, bet negalima jos sutapatinti tik su kiek partijų patenka į Seimą. Svarbu užtikrinti, kad Seimas gebėtų priimti įstatymus, kurie atstovautų tų žmonių interesus. Jei Seimas negeba to daryti, atstovo turėjimas Seime mažai ką reiškia.

Partijų gausa didina pasirinkimą, bet ne atstovavimą Seime. Kuo daugiau balsų laimi 3 proc. barjerą neįveikiančios mažosios partijos, tuo daugiau balsų „išeikvota“, toms partijoms nepatekus į Seimą
Kęstutis Girnius


Visiškai neabejoju, kad į naująjį Seimą ateis daug „vadukų-peštukų“, individų, kurie gabūs, domisi politika, kartais turi ką pasakyti, bet nemoka dirbti su kitais.

Kompromisai yra kasdienė politikų duona, kai jo partija neturi pakankamai balsų užtikrinti reikalingo įstatymo priėmimą. „Peštukai“ nelinkę nusileisti, jie laiko kompromisus ne politikos dalimi, bet principų paneigimu, net išdavyste.

Jei jie būtų gebėję bendradarbiauti su kitais ir dirbti komandoje, jie seniai būtų įstoję į politinę partiją ir mėginę jos politiką bei nuostatas pasukti teigiama linkme. Bet jie to nedarė, tad yra tik maža tikimybė, jog tapę Seimo nariais jie galėtų dirbti konstruktyviai.

Pastaruosius tris suirutės Seime mėnesius galima laikyti būsimo Seimo generaline repeticija. Tokia ateitis neskatino optimizmo, vilčių, jog būsimas Seimas gebės deramai patenkinti iš snaudulio pabundančios pilietinės visuomenės norus ir reikalavimus. Karbauskio „demokratija“ brangiai kainuos.