Tačiau ne viskas tik blogai – yra viena labai gera žinia.

Miestus ir kaimus raižo tūkstančiai protestuojančių ūkininkų traktorių, laukuose dygsti žali kryžiai, mokytojai vėl kalba apie streiką, universitetai atsargiai, bet irgi streikuoja. Kaip sako žinantys, tiek streikų ir protesto akcijų dar niekada nebuvo.

Valdžia, pati to nenorėdami, užsiėmė keistomis reformomis ir tarsi dovaną pradėjo formuoti pilietinę visuomenę.

Būtent už tai ir turime padėkoti valdžiai, kuri sugebėjo nuolankų ir taikų lietuvį, visada tyliai nuryjantį bet kokią nesąmonę, kurią ant jo galvos nuleidžia valdantieji, sukrusti ir pradėti bruzdėti. Netgi, o dangau, reikšti savo nuomonę dažniau nei kartą per ketverius metus, kai įvyksta eiliniai Seimo rinkimai. Tautinės politikos ypatumai, kai kartą per keletą metų išrenkamas naujas gelbėtojas, po to juo nusiviliama ir renkamas sekantis, keičiasi. Valdžia, pati to nenorėdami, užsiėmė keistomis reformomis ir tarsi dovaną valstybei pradėjo formuoti pilietinę visuomenę.

Pietų Europos šalyse po daugelio tokių reformų, kurios buvo pradėtos ir pamirštos pas mus, į gatves išeitų dešimtys tūkstančių piliečių. Marijos žemėje, laimei, pradeda formuotis kitokia, taikių, protesto akcijų kultūra. Mokytojų gyvenimo ministerijoje negalima vadinti smurtine akcija. Ministerija po to išliko sveika, valdininkai tiesiog grįžo į nenusiaubtus kabinetus ir toliau plušo niekaip neįvykstančios reformos labui.

Kaip ir ūkininkų pasivažinėjimas traktoriais. Jėga parodyta, didesnių incidentų nebuvo. Mokesčiai padidinti tik simboliškai. Beje, tik 5 proc. žemdirbių priklauso įvairioms asociacijoms ir organizacijoms. Kiti tik tyliai laukia, kad gal aktyvesni ir jiems iškovos didesnius ES paramos pinigus, bet judėti kur nors toliau savo kviečių lauko nenori.

Iki šiol mes balsavome kojomis – pirkdami pigius lėktuvo bilietus ir skrisdami kurti savo ir savo šeimų ateitį toli nuo tėviškės. Šiandien jaunoji karta jau pradeda reikalauti, kad išrinkti politikai ir valdininkai gyventų ne tik dėl savų interesų.

Iki šiol mes balsavome kojomis – pirkdami pigius lėktuvo bilietus ir skrisdami kurti savo ir savo šeimų ateitį toli nuo tėviškės. Šiandien jaunoji karta pradeda reikalauti, kad išrinkti politikai ir valdininkai gyventų ne tik dėl savų interesų.

Dėl to galime ir dėkoti dabartinei valdžiai, kuri dalindama tuščius pažadus išprovokavo pilietinės visuomenės formavimąsi ir tam sukūrė tinkamą terpę. Nors gana daug profsąjungų, kurios turėtų būti šios kovos smaigalyje, „kišeninės“ – geriausias pavyzdys, kaip buvo „atsikratyta“ eilinio mokytojų streiko pavojaus.

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas Andrius Navickas teigia, kad derybos dėl mokytojų atlyginimų bei etatinio apmokėjimo klausimo stringa dėl to, jog Seimas nėra patvirtinęs Vyriausybės strategijos. Profsąjungos lyderis taip pat akcentuoja, kad ir švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius neįdėjo pakankamai pastangų, kad visus tenkinantis sutarimas būtų pasiektas.

LŠDPS (čia tie, kuri ministerijoje gyveno) pirmininko teigimu, derybas stabdo ir tai, kad švietimo, mokslo ir sporto ministras sudarė darbo grupę tik iš sau palankių profesinių sąjungų.

„Reikia pripažinti, kad ministras nieko nedarė tą pusmetį ir neatliko jokių veiksmų netgi po Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) išvadų. Sudaryti darbo grupę tik iš sau palankių profesinių sąjungų, tai iš tikrųjų tas pats, kas nieko nepadaryti“, – teigė profsąjungos pirmininkas.

Profsąjungos, nykusios metų metais ir buvusios įdomios tik jų lyderiams, nes tai leido sočiai ir nepersidirbant maitinti šeimas, pradėjo stiprėti.

Tačiau visuomenė gali džiaugtis, kad pagaliau su ja pradėjo bent jau kalbėtis ir pripažinti jėgą, o ne tiesiog pasiųsti į Londoną, kaip Premjeras pasiūlė netinkamus klausimus uždavusiai medikei.

Profsąjungos, nykusios metų metais ir buvusios įdomios tik jų lyderiams, nes tai leido sočiai ir nepersidirbant maitinti šeimas, pradėjo stiprėti.

Nors streikai tai kraštutinė priemonė tačiau ne tokių ryškių pasiekimų irgi yra. Užtenka prisiminti, kaip Nacionalinėje žemės tarnyboje susikūrus profsąjungai ir pradėjus rašyti raštus Vyriausybei bei Žemės ūkio ministerijai ir reikalauti, kad žodžiu gausiai dalinami įvairūs pažadai būtų patvirtinti antspaudais ir parašais, įstaiga staiga buvo išbraukta iš organizacijų, kurios su Žemės ūkio ministerija skubiuoju būdu turėjo būti iškeltos į Kauną, sąrašo.

Kol kas valdžios ir visuomeninių organizacijų tarpusavio santykių modelis tik formuojasi. Yra vilties, kad neperimsime Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ (judėjimui atsirasti užteko pabranginti benziną, pas mus tokie branginimai dėl akcizų didinimo vyksta praktiškai kasmet) ir spaudimas valdžiai bus konstruktyvesnis nei nuo žemės paviršiaus nušluojant Gedimino prospektą.

Tuo pačiu yra vilties, kad ir naujieji gelbėtojai, kurie galimai ateisi po būsimų rinkimų, jau nebegalės tiesiog švaistytis pažadais ir brutaliuoju būdu ginti tik savo interesus. Su nauja atsirandančia jėga teks skaitytis.

Ši, pilietinės visuomenės, dovana viena iš nedaugelio, kurią verta priimti.

Sekite autoriaus mintis feisbuke.