Pirmoji frazė esmingai atspindi Prezidento Valdo Adamkaus užsienio politiką, o antroji – Prezidentės Dalios Grybauskaitės.

Šios frazės gana tiksliai ir glaustai iliustruoja Lietuvos nenugalimą ambiciją peržengti mažos valstybės statuso uždėtus apribojimus bei veikti stripriau ir plačiau nei leidžia turimi pajėgumai.

Tačiau tokia užsienio politika niekada nebuvo tinkamai derinama su atitinkamomis mobilizacinėmis pastangomis vidaus politikoje.

Ar taip toliau gali tęstis, kai vyksta esminiai pokyčiai tarptautinėje sistemoje, kai dėl Vakarų sukurtų tarptautinio saugumo ir ekonominių organizacijų veikimo perspektyvų nesutaria net jų lyderiai?[1]

Tarptautinė tarpvalstybinių santykių sistema iš vienapolės palaipsniui virsta asimetriškai daugiapole, kur JAV išlaiko savo visapusišką pirmavimą beveik visose srityse palyginus su kitomis didžiosiomis valstybėmis, pirmiausia Kinija ir Rusija.

Tačiau tas atotrūkis po truputį mažėja. Taip pat ryškėja JAV Prezidento pasaulinės lyderystės strategijos kontūrai: liberalios hegemonijos siekį keičiant nemažiau ambicinga, dvišaliais susitarimais ir balansavimu/selektyviu įsitraukimu (selective engagement) paremta strategija, orientuotą tik į Amerikai geopolitiškai svarbius regionus. JAV (at)kuria regioninius balansus Europoje, Rytų Azijoje ir Vidurio Rytuose.

Lietuva turėjo užsienio politikos strategija iki 2004 m. buvo gana paprasta ir aiški – įstoti į NATO ir ES – daryti visus žingsnius, kad atitiktume narystės NATO ir ES keliamus kriterijus.

Pasiekus šį tikslą, įstojus į Europos Sąjungą ir NATO, visuomenė ir politikai aktyviai diskutavo, kokie toliau turi būti Lietuvos tikslai. Iš esmės buvo kalbama apie dvi – „auksinės provincijos“ ir „tarpregioninio bendradarbiavimo centro“ idėjas – arba tarp orietacijos į Lenkiją ir orientacijos į Skandinaviją.

Ir Lietuva ėmėsi aktyvaus europinių vertybių, gero valdymo modelių, demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių sklaidos NATO ir ES rytų kaimynystėje rėmimo ir tarpininkavimo vaidmens.

Mes buvome tarsi „laisvės ir demokratijos švyturiu“ buvusios SSRS respublikoms, savo pavyzdžiu rodydami, kad jei pavyko mums, gali pavykti ir jiems.

Ši strategija buvo vykdoma koordinuojant veiksmus su Lenkija, kitomis Baltijos valstybėmis, JK, JAV. Šios strategijos didžiausias pasiekimas buvo NATO aukščiausio lygio susitikimas Bucharešte, kurio deklaracijoje buvo pasakyta, kad Ukraina ir Sakartvelas (Gruzija) taps NATO narėmis.

Bet tuo etapu trūko Vakarų Europos didesnio įsitraukimo.

Mes buvome tarsi „laisvės ir demokratijos švyturiu“ buvusios SSRS respublikoms, savo pavyzdžiu rodydami, kad jei pavyko mums, gali pavykti ir jiems.
Nortautas Statkus


Tačiau Lietuvos visuomenę, kaip bet kokią kitą modernią, diferencijuotą visuomenę, yra sunkiau sutelkti pozityviam vienam tikslui.

Tai nereiškia, kad elito grupės ir pilietiškai aktyvi visuomenė negali turėti bendro tikslo ir bendrai suvokiamų interesų. Bet tuo metu nacionalinio konsensuso nei elito lygmeniu, nei kokiu nors viešų diskusijų forma nebuvo pasiekta, ir kai strategija pradėjo buksuoti 2008 metais, pasipylė kritikos lavina.

Palankios sąlygos tarpregioninio bendradarbiavimo centro strategijai išnyko, po Rusijos – Gruzijos karo, pasaulinės finansų krizės ir naujojo JAV Prezidento B .Obamos administracijos kurso (Reset), Ukrainoje laimėjus parlamento V. Janukovičiaus Regionų partijai ir galiausiai Smolensko katastrofos 2010 m, kurioje žuvo Lenkijos prezidentas L. Kaczinskis.

Visos šios sąlygos leido Lietuvos užsienio politikos formuotojams suvokti, kad norint pasiekti sėkmės Rytų Europoje, reikia ir Vakarų Europos didžiųjų valstybių, ir Šiaurės valstybių paramos – vien JAV nepakanka.

Po to 2010 m. buvo orientuojamasi į Šiaurės Europą į Vokietiją. Daug pasiekta su Švedijos ir Norvegijos pagalba užsitikrinant energetinę nepriklausomybę, Vokietijos parama buvo svarbi Lietuvai sėkmingai pirmininkaujant ES; bet svarbiausia – Vokietija ėmesi vadovauti NATO priešakinių pajėgų batalionui Lietuvoje.

Tačiau iš esmės Lietuvos užsienio politika „plaukė farvateriu“, kurį nužymėjo „Tarpregioninio bendradarbiavimo centro“ koncepcija – Rytų Europos europeizacija ir priartinimas šių šalių prie NATO.

Lietuva dėjo milžiniškas pastangas, kad būtų parengti, pasirašyti ir įsigaliotų asociacijos susitarimai tarp ES, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos. Ir Lietuva kartu su ES partnerėmis tą pasiekė.

Maidanas prasidėjo LDK Didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kai V. Jankovičius atsisakė pasirašyti asociacijos susitarimą, bet tai nužymėjo jo režimo pabaigos pradžią.

Iš esmės Lietuvos užsienio politika „plaukė farvateriu“, kurį nužymėjo „Tarpregioninio bendradarbiavimo centro“ koncepcija – Rytų Europos europeizacija ir priartinimas šių šalių prie NATO.
Nortautas Statkus


Nors niekaip skambiai ir nedeklaruojant, paskutinę kadenciją Prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politikos gairės Rytų kryptimi nelabai kuo skyrėsi Prezidento V.A damkaus antrosios kadencijos vykdytos užsienio politikos – gal dėl administracinės inercijos, gal dėl istorinės geopolitinės tapatybės rudimentų poveikio – giliai įsišaknijusio tautos sąmonėje suvokimo, kokia yra Lietuvos role regione.

Kita vertus, realūs įvykiai – Krymo okupacija ir Rusijos agresija prieš Ukrainą, parodė, kad mūsų saugumą gali užtikrinti tik tam tikra užsienio politika.

Geopolitikos dėsningumai lemia pasikartojančius ryšius tarp vietos, kurioje įsikūrusi valstybė, jos tarptautinės aplinkos ir jos užsienio politikos.

Deja, Lietuvos galimybės ir po 2004-ųjų metų, ir dabar neatitinka mūsų pačių sau prisiskirtos rolės bei įvaizdžio.

Jei užsienio politikoje Lietuva visada buvo labai aktyvi, nuveikė nepamatuotai daugiau nei leidžia jos kaip mažos valstybės statusas ir ištekliai, tai vidaus politikoje vykdavo nuolatinis reformų imitavimas ir daug gerų tarptautinių iniciatyvų užgesdavo dėl to, kad joms šalies viduje nebuvo tinkamos visos valstybės institucijų visuomenės paramos arba dėmesio.

Esminė problema – Lietuva turėdama sėkmingas gynybos ir užsienio strategijas, niekada neturėjo, nesugebėjo artikuliuoti to, kas tarptautiniuose santykiuose vadinama Didžiąja Strategija – visuminės koherentiškos valstybės raidos gairių ir jų įgyvendinimui reikalingos politinės valios sutelkimo mechanizmo.

Tokios Didžiosios strategijos tikslas šiomis dienomis vis įvairėjančiame grėsmių nacionaliniam saugumui spektre (prieš Lietuvą vykdomo hibridinio karo sąlygomis) gali būti tik vienas – atgrasymasLietuvos visuomenės ir valstybės atsparumas grėsmėms ir pasirengimas visuotinei gynybai.

Pasaulis grįžta į didžiųjų galių konkurencijos laikotarpį ir nacionalinis susitelkimas būtinas paneigti populiarų posakį „du lietuviai – trys partijos“, nes tai mūsų valstybės, esančios geostrateginių zonų paribyje, išlikimo svarbiausia prielaida.

D. Trumpo administracijos raginimas Europos NATO sąjungininkams padidinti išlaidas gynybai kaip tik ir yra šio pasikeitusios pasaulinės saugumo situacijos supratimo neatsiejama dalis. Rusijos tikslai Europoje lieka nepakitę – susilpninti kolektyvines saugumo organizacijas NATO ir ES, ir po to išstumti JAV iš Europos.

Kai tuo pat metu kai kurių Europos valstybių politikai, kurių nuostatas garsiai išreiškė Prancūzijos prezidentas E. Macronas, siekia atkurti strateginį dialogą su Rusija, plėtoti atskirus nuo JAV autonomiškus Europos karinius pajėgumus, taip, pavyzdžiui NATO generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo nuomone, keldami grėsmę ne tik transatlantinei vienybei, bet ir Europos strateginiam ir politiniam vientisumai apskritai.[2]

Esminė problema – Lietuva turėdama sėkmingas gynybos ir užsienio strategijas, niekada neturėjo, nesugebėjo artikuliuoti to, kas tarptautiniuose santykiuose vadinama Didžiąja Strategija – visuminės koherentiškos valstybės raidos gairių ir jų įgyvendinimui reikalingos politinės valios sutelkimo mechanizmo.
Nortautas Statkus


Kitos tarptautinės organizacijos, kuriai priklauso Lietuva – Europos Sąjungos – integracijos gilinimo projektas buksuoja ir nėra iki galo aišku šios integracijos kontūrai. Interesų ir vertybių prieštaravimai, grėsmių sampratų skirtumai tarp ES Pietų ir Šiaurės, Vakarų ir Rytų yra per dideli. ES projekto dabartinėje formoje ir sudėty neįmanoma išgelbėti. „Brexit“ tai įtikinamai demonstruoja.

Ką tai reiškia Lietuvai? Tai yra blogesnis raidos variantas Lietuvai, nes suponuoja įtampą ir poreikį maksimaliai mobilizuoti visus resursus.

Mums patiems dar geriau pasirūpinti savo pačių saugumu ir užsienio politika yra labai svarbi, bet tik viena iš nacionalinio saugumo politikos dalių. Lietuvai reikia stiprinti savo vidinę konsolidaciją – nacionalinį saugumą užtikrinančias institucijas, jų tarpusavio sąveiką, verslo ir NVO įtraukimą. Bet svarbiausia – mažinti politinę ir socialinę poliarizaciją ir susiskaldymą.

Ilgainiui reikia įveikti LR užsienio politikos ir vidaus politikos atotrūkį: neįdomiais, smulkiais, tačiau neatidėliotinais darbais stiprinti savo politinę sistemą, socialinę darną, konkurencingą ekonomiką, atnaujinti infrastruktūrą, efektyvinti valstybės tarnybą.

Ir, galiausiai, surengti bent vienas nacionalinio mąsto mobilizacines pratybas parodyti, pirmiausia sau, kad esame pasirengę gintis[3] nuo bet kokio užpuoliko patys kaip to reikalauja Šiaurės Atlanto sutarties trečiasis straipsnis (self-help).

Per dažnai Lietuvos vidaus politika neremia užsienio politikos, o užsienio politika neatitinka vidaus politikos krypčių.

Čia reikia sinchronizacijos. Pavyzdžiui, santykių su Lenkija raktas glūdi Lietuvos vidaus politikoje. Sudarius sąlygas rašyti lotyniškais rašmenimis asmenvardžius gimtąją kalba (nes tai asmens teisė į tapatybę), būtų įvykdytas vienas iš vidaus ir užsienio politikos sinchronizavimo darbų.

Sinchronizuoti vidaus ir užsienio politiką gali tik gerai veikiantis Prezidento ir Premjero tandemas.

Ir tada būtų pasiektas svarbus tikslas: potencialus užpuolikas suvoktų, kad Lietuvos užėmimas ir kontrolė bus labai brangi, o sąjungininkų atoveiksmis neišvengiamas.

Kita vertus, Lietuvos užsienio politikos vaidmuo taip pat gali prisidėti prie būsimosios aktyviausiai balansuojančios/stabdančios potencialų agresorių koalicijos sudėties ir veiklos krypčių apibrėžimo.

Siekiant palaikyti JAV buvimą mūsų regione bei Europoje, pravartu remti JAV ir JK pastangas kurti glaudesnį politinį ir gynybinį bendradarbiavimą, į kurį įsijungtų Šiaurės šalys, Lenkija, ir visas Bucharešto devintukas (B9).

Taip Lietuva išspręstų savo užsienio politikos dilemą, kur link ji turi orientuotis – į Šiaurės Europą ar į Lenkiją – mes turime jungti!

Lenkijos inicijuota (ir D.Trumpo administracijos palaikyta) Trijų jūrų iniciatyva ekonomikoje ir energetikoje, Bukarešto 9 užsienio ir saugumo politikoje, JEF (Joint Expeditionary Forces) ir PLUS formatas saugumo ir gynybos politikoje iš esmės atitinką Lietuvos geopolitinius interesus ir nurodo užsienio gynybos politikos tolimesnę kryptį – Šiaurės Centrinės Europos (North Central Europe) – rytinio NATO flango valstybių telkimąsi efektyviam glaudesniam bendradarbiavimui politinėje, saugumo ir gynybos srityse.

*“Prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio politiką būtų galima apibūdinti vienu sakiniu: „neleisime spardyti mums užpakalio nei rusams, nei amerikiečiams“, apibendrino kadenciją baigusios šalies vadovės užsienio politiką tyrinėjęs ir apie tai knygą parašęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas”, žr. plačiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/dar-niekad-neviesintos-detales-apie-grybauskaites-darba-vykdant-uzsienio-politika-viska-galima-apibendrinti-vienu-sakiniu.d?id=82761779


[1] Prancūzijos prezindentas E. Macron lapkričio 7 d. interviu The Economist viešai pareiškė, kad „NATO ištiko smegenų mirtis“ ir suabejojo NATO sugebėjimu priimti sprendimus teigdamas, kad tarp JAV ir NATO sąjungininkų nėra jokio strateginių sprendimų koordinavimo bei ragino pradėti strateginį dialogą su Rusija žr., https://www.economist.com/europe/2019/11/07/emmanuel-macron-warns-europe-nato-is-becoming-brain-dead

E. Macron mintys nerado pritarimo nei JAV nei Vokietijoje nei kitose NATO valstybėse. NATO generalinis sekretorius tą pačią lapkričio 7 d. Berlyne perspėjo, kad „bet kokios pastangos atitolinti Europą nuo Šiaurės Amerikos ne tik susilpnins transatlantinį aljansą, bet taip pat kelia riziką suskaldytį Europą“, žr. https://foreignpolicy.com/2019/11/07/nato-stoltenberg-shoots-back-france-emmanuel-macron-calls-brain-death-dead/

NATO lyderių susitikimas Londone šių nuomonių skirtumų galutinai nepanaikino.

[2] NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas lapkričio 7 d. savo kalboje Berlyne perspėjo, kad „bet kokios pastangos atitolinti Europą nuo Šiaurės Amerikos ne tik susilpnins transatlantinį aljansą, bet taip pat kelia riziką suskaldyti pačią Europą“, taip pat jis išreiškė įsitikinimą, kad „ES negali apginti Europos“, žr. https://foreignpolicy.com/2019/11/07/nato-stoltenberg-shoots-back-france-emmanuel-macron-calls-brain-death-dead/

[3] Tokias pratybas „Ežys 2018 (HEDGEHOG)“ 2018 m. gegužę surengė Estija. iš viso pratybose dalyvavo iki 15 500 Estijos ginkluotojų pajėgų ir Estijos gynybos lygos narių kartu su sąjungininkais. Pratybose taip pat dalyvavo policija ir pasienio apsauga bei gelbėjimo tarnyba. Pagrindinis pratybų tikslas - vykdyti teritorinę gynybą tiek konveniame, tiek asimetriniame kare, žr.: http://www.kaitseministeerium.ee/en/news/estonia-conducts-exercise-hedgehog-2018-2-14-may-2018?fbclid=IwAR03M241Sd64RQq7tM_SnNwwj_bByyV6cAe30sMDQMMj_UA8biogrL8bFQs

Nuo šių metų lapkričio per visus 2020 metus Švedija pradėjo pirmąsias nuo Šaltojo karo pabaigos totalinės gynybos pratybas nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygmenimis. Pratybomis siekiama, kad viešojo administravimo institucijos, savivaldybės, privatūs subjektai mokytųsi kartu veikti teikiant būtinas paslaugas ir atliekant valstybės gyvybinės funkcijos krizių ir karo metu, žr.: https://www.forsvarsmakten.se/en/activities/exercises/total-defence-exercise-2020/