Ilgą laiką džiūgavome dėl beveik sparčiausiai Europoje augančio Bendrojo vidaus produkto, bet į trečiojo šių metų ketvirčio skaičius jau baisu žiūrėti – augimo beliko vos 0,2 proc., gerokai mažiau už ES vidurkį. Negana to, tapome užimtumo mažėjimo rekordininkais, o to jau jokiu ukrainiečių antplūdžiu paaiškinti nepavyks.
Kaip netvarkingai sumestų rakandų krūvai kartais užtenka menko prisilietimo, kad visa ji griūtų, Lietuvos ūkio tvarumas gražiai atrodo tik statistikos lentelėse ir įmonių viešųjų ryšių skyrių pranešimuose. Kuo toliau nuo Vilniaus, tuo daugiau verslų, tiesiog bandančių dar kurį laiką išgyventi droždami tą pačią seną įrangą, mokėdami priešpensinio amžiaus savo darbininkams minimalias algas ir darbo našumą didindami išeinančiųjų krūvį padalindami likusiems. Jų šeimininkams ir patiems jau per 50 metų, verslauti jie pradėjo dar tada, kai griuvo spygliuotų vielų tvoros, o valdiškų parduotuvių ir gamyklų privatizavimo aukcionuose tvarką reguliavo turto prievartautojų gaujos.
Jie garsiausiai šneka apie dirbti nenorinčią pašalpinių klasę, bet savo darbuotojams išgali mokėti tik tiek, kad anų vaikai mokykloje gauna nemokamus pietus drauge su bedarbių šeimų atžalomis. Vidutinė socialinė pašalpa šiemet vos siekia 80 eurų per mėnesį, tai apie kokią jų gavėjų gyvenimo kokybę galima kalbėti? Ypač kai savivaldybės, gavę teisę spręsti, kam tų pinigų nemokėti, per metus sutaupo ir kitiems reikalams perskirsto per 100 mln. eurų. Vaikystėje juk nė vienas nesvajojome suaugę stovėti eilėje prie ES dalinamų kruopų bei vištienos atliekų konservų ir sirgti už pašalpą atidirbinėti šluojant lapus.
Įsivaizduokite nedidelio miestelio gyventoją Onutę, pavyzdžiui, atleistą iš uždaryto Lietuvos pašto skyriaus, kuriai iki pensijos dar liko 15-20 metų. Sovietmečio pabaigoje arba pirmaisiais laisvės metais įgyta ryšių operatorės profesija garantuoja, kad pagal ją Užimtumo tarnyba Onutei darbo nepasiūlys nei per pusmetį, kai baigs mokėti nedarbo draudimo išmokas, ne kada nors vėliau. Valdiškuose konkursuose prašo magistrų ir bakalaurų, privačių bendrovių pasiūlymuose – darbas užsienyje arba didesniame mieste už 50 kilometrų ir geriausiu atveju tik už minimalią algą.
Pasiūlysite Onutei persikelti į Vilnių, Kauną ar bent apskrities centrą? Be paklausios profesijos uždarbio užteks vien būsto nuomai, o parduoti kelis dešimtmečius puoselėtus namus net ir pusvelčiui nėra galimybės – nekilnojamasis turtas provincijoje pirkėjų nedomina nuo pat anos krizės pradžios. Galų gale išvykti ne visada įmanoma, jei drauge gyvena kiti toje vietovėje darbo dar nepraradę šeimos nariai, nusenę tėvai, kuriems reikia nuolatinės priežiūros.
Panašaus likimo moterų ir vyrų pažįstu ne vieną dešimtį, daugelis iš jų dar turi ir šiokių tokių sveikatos problemų, patekę į skaitmeninę atskirtį, kai nelabai draugauja su šiuolaikinėmis technologijomis, o savo situacijos beviltiškumą vakarais tyliai skandina alkoholyje. Ne ką jiems gali padėti ir visokios perkvalifikavimo programos, nes, kokią profesiją beįgytų, darbo pagal ją arti namų vis vien neras.
Nuo 2020 m. didėsianti minimali mėnesio alga, pabrangsiantis kuras ir elektra neišvengiamai pribaigs ne vieną leisgyvį provincijos verslą. Mažės darbo miške, nes, bent jau Dzūkijoje, brandūs plynai pjaunami miškai jau baigiasi, ir reikės ne vieną dešimtmetį palaukti, kol leistiną kirsti amžių pasieks po Antrojo pasaulinio karo pasodinti šilai.
Jei nenutiks kažko sukrečiančio visą pasaulio ekonomiką, kaip JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ bankrotas 2008 m., galbūt Lietuvoje išgyvensime ne griūtį, o ekonomikos sąstingį, kai „seniai karo nebuvo“ nuotaikomis gyvenantis Vilnius pasidarys truputį panašesnis į apsnūdusius žemdirbiškų rajonų centrus. Kažkam dienos pietus restorane teks pakeisti į atsineštą iš namų sumuštinį, atsisakyti persikraustymo į erdvesnį būstą, o baigus mokėti automobilio lizingą dar kurį laiką juo važinėti, užuot iškart keitus nauju.
Labiausiai gaila, kad pakilimo dešimtmetį tarp dviejų krizių teks vadinti prarastuoju, nes nesugebėjome susitarti tarpusavyje dėl tokių reformų, kurios užtikrintų proveržį pažangiausiose ūkio srityse, iš paskos tempiantį vidaus vartojimui skirtus verslus. Pražiopsojome galimybę reformuoti viešąjį sektorių ir praradome emigravusio jaunimo kartą.
Guodžia tik tai, kad sunkmečio atėjimas šį kartą nesutaps su Seimo rinkimų ciklu ir dar turėsime laiko, neapsvaigę nuo gerovės iliuzijų, iki rudens apsispręsti, kas mums gali pasiūlyti geriausią išeities planą.