Kiek suprantu, T. Janeliūnas norėjo pabrėžti, kad buvo laikotarpis, kai LŽVS bandė keisti Lietuvą. Su pokyčiu projektu esą galima sutikti–nesutikti, bet kažkokia vizija buvo. Tačiau ilgainiui, ypač po esminių transformacijų Lietuvos socialdemokratų partijoje, LŽVS pagrindiniu motyvu tapo elementarus išgyvenimas, kova dėl galios vardan galios.

Dar šv. Augustinas tvirtino, kad, kai valstybė nebesirūpina teisingumu, ji pradeda niekuo nesiskirti nuo plėšikų gaujos. Pastarieji rūpinasi tik savo grobiu ir visus kitus taip pat įsivaizduoja kaip konkuruojančią gaują.

T. Janeliūno manifestas skaudžiai kirto valdantiesiems. Sprendžiu iš audringos reakcijos ir pastangų bet kokia kaina mesti šešėlį ant teksto autoriaus, įrodyti, kad tai ne emocinga analizė, bet kryptinga propaganda.

Kalbant apie patį profesoriaus tekstą, žavi išlipimas iš politologijos „bokšto“ ir nesuvaidinta emocija. Profesorius įvardija daug svarbių dalykų, tačiau tikrai ne su viskuo galiu sutikti.

Spėju, kad tik dėl dramatinio efekto įvestas didelis kontrastas tarp LŽVS-valdžioje-I ir LŽVS-valdžioje-II. Profesorius teigia, kad įvyko esminė LŽVS vadovybės nuostatų transformacija. Tačiau ar tikrai turime pagrindą taip tvirtinti? Esu įsitikinęs, kad nei R. Karbauskis, nei A. Širinskienė, nei S. Skvernelis, nei S. Jakeliūnas nepatyrė politinio atsivertimo ar transformacijos. LŽVS-valdžioje-II ir yra „tikrasis veidas“, nusiplėšus pragmatiniais tikslais užsidėtas kaukes, taip pat pajutus, kad išsvajota galia sparčiai senka.

Kurį laiką konservatorių fobija padėjo LŽVS susitelkti prieš bendrą „priešą“ ir nekreipti dėmesio į vidinius prieštaravimus. Tačiau, kai tik TS-LKD kiek pakeitė taktiką ir nustojo veltis į kiekvienas peštynes su LŽVS, pastarosios lyderiams pradėjo trūkti adrenalino. Prasidėjo kova su „vidiniais priešais“. Su tais, kurie pasitraukė iš frakcijos, su neįtikusiais ministrais, vėliau – su Seimo pirmininku.

Nesu net tikras, ar Agnės Širinskienės iniciatyva paskelbti, kad Seimo pirmininkas, kuris, kaip teigia Konstitucija, prireikus, pavaduoja Prezidentą, nėra politiškai svarbus asmuo, jau yra destruktyvaus veikimo riba. Kas toliau? Teisės ir teisėtvarkos komiteto nutarimas, kad Konstitucija nėra svarbiausias dokumentas? Kad ji galioja tiek, kiek atitinka A. Širinskienės interesus?

Visos iki šiol buvusios valdžios darė klaidas, taip pat kartais įsijausdavo į pusdievių vaidmenį. Tačiau buvo vienas dalykas, kuris gelbėjo – politinė savidisciplina, pripažinimas, kad politikos sfera turi savas elgesio taisykles, reikalavimus, kad egzistuoja politinio padorumo standartas, o rėmimasis kuria nors politine ideologija, be kitą ko, buvo svarbi pagalba mokytis iš pirmtakų klaidų. Net A. Valinsko vadovaujama „chebra“ stengėsi būti politikais. Vieniems sekėsi geriau, kitiems – prasčiau.

Tačiau būtent LŽVS tapo pirmąja jėga, kuri viešai išpažino „antipolitiką“. Tai, kad LŽVS sąrašą sudarė, ideologiniu požiūriu, radikaliai priešingi žmonės, buvo suvokiama ne kaip problema, bet kaip tik svarbus privalumas. LŽVS deklaravo „laisvės nuo politikos“, nuo politinės tradicijos idealus. Kitaip sakant, jie atmetė bet kokią politinę discipliną ir ilgai brandintus standartus. Jie supriešino „politikus“ ir „profesionalus“. Pastarųjų stiprybė esą yra politinės patirties nebuvimas ir ryžtas veikti, tarsi iki šiol niekas nieko gero nebūtų padaręs ar bandęs padaryti.

Gilbertas Čestertonas yra perspėjęs: „Kai žmogus nustoja tikėti Dievu, jis netampa laisvas nuo tikėjimo, bet pradeda tikėti bet kuo.“ Kai mes atmetame politiką, kuri buvo išrasta kaip alternatyva jėgos logikai, natūralu, kad populiariausiu garsu tampa daugumos buldozerio gaudesys. Kam reikalingas dialogas su opozicija, jei dauguma gali primesti savo nuomonę? Kam klausytis ekspertų, jei labai norisi daryti savaip?

Dar viena profesoriaus T. Janeliūno mintis, su kuria drįstu ginčytis, tai, kad LŽVS-valdžioje-II neišvengiamai sunyks. Visada galimos pavojingos mutacijos. Pavyzdžiui, neseniai buvo pasirodžiusi informacija apie politinį veikėją, kuris jau atrodė yra „praeitis“, bet pastaraisiais metais jo politinės ambicijos tik auga ir sociologinės apklausos jam žada, kad nemaža dalis LŽVS simpatikų parems būtent jį.

Tai būtų dar gilesnis klimpimas „antipolitikoje“, nes šis veikėjas daugiausia populiarumo pelno tuo, kad savo sodyboje Kėdainių rajone konsultuoja žmones fizinės ir psichinės sveikatos temomis. Aišku, dar savo nemažus turtus investuoja į kryptingą politinę komunikaciją.

Profesorius T. Janeliūnas tekstą baigia raginimu dabartinei koalicijai pasitraukti. Neabejoju, kad profesorius puikiai supranta, kad jo kritikuojami politikai vargu, ar įsiklausys į šį raginimą. Jis kritikuoja, kad dabartinei opozicijai trūksta konstruktyvumo ir veiklumo, tačiau norėtųsi paties profesoriaus paklausti ekspertinio vertinimo – kas mums padėtų veiksmingiausiai apsivalyti nuo degradavusios valdžios?
Andrius Navickas


Paragavus „antipolitikos“ sunku sustoti – gąsdinančiai daug žmonių šiandien neturi laiko mąstyti ar vis labiau pamiršta kritinio mąstymo įgūdžius. Todėl ir vėl esminiu uždaviniu per kitus Seimo rinkimus bus žmonių mobilizacija, įtikinimas, kad abejingumas, pasyvumas pradeda prilygti išdavystei.

Tiesa, dabartinė valdžia pati nebetiki antros kadencijos galimybe ir jau kurį laiką nuosekliai ruošiasi „naujiesiems Pilėnams“. Pasižiūrėkite vien į tai, kiek pažadų LŽVS išdalino, kuri pati nė neketina tesėti. Pavyzdžiui, nuo dar kitų metų dvigubai remti nekomercinę žiniasklaidą, kelti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams, didinti vaiko pinigus. Kažkada premjeras G. Kirkilas jau taip elgėsi ir, deja, žinome, kuo visa tai baigėsi. Niekaip kitaip, kaip politinio chaoso didinimu, negalima įvardinti ir kartelės nuleidimą per Seimo rinkimus.

Profesorius T. Janeliūnas tekstą baigia raginimu dabartinei koalicijai pasitraukti. Neabejoju, kad profesorius puikiai supranta, kad jo kritikuojami politikai vargu, ar įsiklausys į šį raginimą. Jis kritikuoja, kad dabartinei opozicijai trūksta konstruktyvumo ir veiklumo, tačiau norėtųsi paties profesoriaus paklausti ekspertinio vertinimo – kas mums padėtų veiksmingiausiai apsivalyti nuo degradavusios valdžios?

Mėgstu posakį: užuot keikus tamsą uždekime žvakę, tad Profesoriau, kokias žvakeles ir kur, jūsų nuomone, derėtų uždegti? Ar didesnės atsakomybės neturėtų imtis ir akademinė politologų bendruomenė? Ne, ne agituodama už kurią nors politinę jėgą, bet užsiimdama elementaraus politinio raštingumo ugdymu. Idant kuo daugiau žmonių suprastų, kad kiekvienas politinis veiksmas, taip pat ir balsavimas per rinkimus, turi ilgalaikius padarinius.

T. Janeliūnui paskelbus savo manifestą, mano įsitikinimu, pernelyg buvo susitelkta į profesoriaus terminologiją. Kur kas svarbiau – toliau plėtoti diskusiją apie politinės valdžios atsakomybę ir misiją. Taip pat labai svarbu mokytis iš tų klaidų, kurios atvedė prie dabartinės situacijos. Idant vėl ir vėl negrįžtume prie sukiužusios lūkesčių geldos.