Lietuvių atlyginimai augo, o pasitenkinimas finansine situacija – menko
Mūsuose vyrauja tikėjimas – jei kyla atlyginimai, o valstybės ekonomika auga, tai turi augti ir žmonių pasitenkinimas savo gyvenimu. Daugeliui tai savaime suprantama tiesa – kuo pinigų daugiau, tuo gyventi smagiau.
Panašiai galvojo ir mūsų politikai. Štai Skvernelis su Karbauskiu nuoširdžiai tikėjo (ir turbūt tebetiki), kad pakrapinę milijardą eurų įvairų išmokų pavidalu milijonui žmonių, apspręs jų problemas. Ir šie baisulingai dėkodami per rinkimus anuos paliks valdžioje.
Tiesa, prezidento rinkimų rezultatai valstiečiams davė subtilią užuominą. Aišku, galima sakyti, kad žmonės nenorėjo prarasti išmokomis besisklaidančio Skvernelio premjero poste. Juk prezidentu tapęs jis pinigais mėtytis nebegalėtų.
Bet aš netikiu šia versija. Ir partijų reitingai man pritaria. Valstiečių rėmėjų gretos nuosekliai sklaidosi. O galimybė išlikti valdžioje vis labiau menksta.
Nuojauta visad kuždėjo, jog pasitenkinimo gyvenimu vien pinigais nenupirksi. Ir visai neseniai užmačiau „Eurostato“ pranešimą apie tyrimą – kaip kito Europos Sąjungos gyventojų pasitenkinimas savo gyvenimu per pastaruosius penkerius (2013–2018) metus.
Pernai lietuviai pagal pasitenkinimą savo gyvenimu buvo treti nuo galo ES. Mažiau patenkinti savo gyvenimu yra tik bulgarai ir kroatai.
Maža to, praktiškai visur ES žmonių pasitenkinimas per penkerius metus augo. Tuo tarpu Lietuvoj menko – ir ne bet kaip, o labiausiai visoj ES.
Dar įdomesnis faktas – spėkit, ar šioje atlyginimų kilimo epochoje augo lietuvių pasitenkinimas savo finansine situacija?
Visur kitur augo, išskyrus Lietuvoje. Pas mus pernai jis buvo menkesnis nei 2013-aisiais!
Ką tai reiškia? Po Kubiliaus valdymo (t. y. po konservatorių „sukeltos“ ekonominės krizės) lietuviai buvo labiau patenkinti savo finansine padėtimi, nei po penkerių metų socdemų ir valstiečių valdymo.
Gal „Eurostat“ pjauna grybą? Gal pasitiki tyrimais, kuriuose apklausinėjami tik pikti bėdžiai? Sunku pasakyti.
Jei atlyginiams jau kurį laiką sparčiai augant, lietuviai vis tiek buvo labiau patenkinti prie Kubiliaus – tai kažkas labai rimto.
Lietuvių problemos – gilesnės nei pinigai
Lietuvos politikai žmonėms išganymą nuo blogo gyvenimo iki šiol žadėjo pinigais. Buvo siūloma kelti atlyginimus, minimalią algą, pensijas ar įvairias išmokas. Prieš rinkimus šie siūlymai tikrai veikė. Žmonės patikėdavo pažadais ir valdžion rinkdavo pinigus siūlančias partijas.
Bet nei kylantys atlyginimai, nei išmokos taip tikėto pasitenkinimo neatnešė. O „Eurostat“ tyrimo duomenimis, daro net priešingą poveikį – nuvilia žmones.
Įsivaizduokit, ką galvotumėt apie tokį gydytoją, kuris nuo pasiruošimo egzaminams pervargusiam ir jau knapsinčiam abiturientui pasiūlytų išgerti dar kavos ir redbuliaus (liet. energinio gėrimo). Būtent taip daro pinigais lietuvių problemas spręsti siūlantys politikai.
Stimuliantai padeda, kai organizmas turi savyje resursų, kuriuos gali išnaudoti efektyviam darbui. Bet kai organizmas pervargęs, tik durnius gali siūlyti jį dar labiau stimuliuoti. Pavargusiam ir perdegusiam abiturientui reikia emocinės paramos ir poilsio.
Aišku, pinigai padeda pagerinti gyvenimą. Ypač, jei tu gebi su jais elgtis.
Deja, nors pinigų sąlyginai daugėja, lietuviai nebeišmano kaip su jais pasigerinti savo gyvenimą. Sklaidosi visuomenės elito sukelti lūkesčiai, jog pinigai išsprendžia problemas. Ir žmonės susiduria su niauria tikrove.
Pernai Vytauto Didžio universiteto mokslininkai darė tyrimą, kodėl lietuviai emigruoja. Aišku, dauguma kaip yra įpratę kartojo, jog viena pagrindinių priežasčių yra maži atlyginimai.
Šalia to, apklausti emigrantai Lietuvą labiausiai kritikavo už korupciją, nepalankias sąlygas kurti šeimą, ekonominę nelygybę, nepagarbą eiliniam žmogui ir biurokratiją. Tuo tarpu savo naujuose namuose labiausiai vertino pagarbų valdžios požiūrį į žmogų, optimalų santykį tarp atlyginimo ir atsakomybės bei visuomenės darną ir geranoriškumą.
Drįsčiau daryti tokią hipotezę – pasitenkinimą savo gyvenimu žmonėms Lietuvoje labiausiai gadina bloga emocinė aplinka.
Matyt todėl net stipriai išaugus atlyginimams, pasitenkinimas gyvenimu, tiek finansine padėtimi ne tik kad negerėja, bet dar ir menksta.
Maža to, bloga emocinė aplinka Lietuvoje veikiausiai lemia net ir pasauliniu mastu didžiulius savižudybių ir alkoholio suvartojimo rodiklius.
Ir didžiulę emigraciją. Ir demografinę krizę – kai save pamilti yra sunku, o aplinka labiau spaudžia, nei palaiko, susilaukti vaikų yra labai baisi perspektyva.
Ką daryti?
Šiandien liko metai iki naujos vyriausybės prisaikdinimo. Politinės partijos dabar formuoja savo programas rinkimams. Tad kaip tik metas kelti šią problemą į viršų. Kada geriau, nei prieš rinkimus, politikas įsiklausys ir supras gelminius žmogaus poreikius – jaustis saugiam ir mylimam, bet kartu išlaikyti savarankiškumą bei savigarbą.
Aišku, dalis politikų jau seniai supranta, kad Lietuvoj per daug skausmo ir agresijos sau bei artimui. Tad laiks nuo laiko pasiūlydavo įvairių iniciatyvų. Tiesa, kol kas jos visos tebuvo reakcija į kraštutinius, visuomenę įaudrinusius atvejus.
Pavyzdžiui, smurtu prieš vaikus susirūpinta po kažkelintos paviešintos užmušto vaiko istorijos. Arba, savižudybių ir alkoholizmo mastais susirūpinta tik po daugelio metų lyderiavimo pasaulinėje statistikoje. Neseniai nusižudžius medikui dėl nužmogėjusios vyresnybės spaudimo buvo susirūpinta medikų emocine aplinka.
Ir tai yra puiku. Bet minėti atvejai tėra ledkalnio viršūnė.
Galybė subtilių, o kartais ir labai akivaizdžių signalų jau seniai rodo, jog Lietuvoje bloga emocinė aplinka tvyro praktiškai visur. Net ir žmonės, kurie nuoširdžiai nori gero Lietuvai, politinius žaidimus priima kaip asmenines kovas, kur nebesilaikoma solidumo ir nebėra atodairos. Esam įklimpę tarsi į kažkokį pagiežos liūną.
Ko griebtis kapanojantis lauk? Manding, geriausia, ką galėtų padaryti politikai, tai siūlyti sprendimus, kurie bent kiek apmaldytų emocinį spaudimą, kurį kasdien patiria silpnoji visuomenės dauguma.
Kur jų ieškoti? Turiu nuojautą, jog jie visai čia pat. Tereikia nuoširdžiai išklausyti kasdien sunkumus ir nerimą patiriančio žmogaus. Ir įsiklausyti, kodėl jis nori palikti savo tėvynę. Arba, kodėl jis nenori turėti šeimos, vaikų.
Tai, kas graužia šį žmogų – graužia ir visą Lietuvą. Net mažiausi kiekvieno mūsų kasdieniai nemalonumai ir įtampos, šalies mastu gali išsprogti didžiulėmis socialinėmis problemomis.