Mums šįkart įsūdė kalendorių, kur kasdien ne po šokoladuką, o po žinių kakutį. Kasdien atsiverti po langelį, ir dvokia vis labiau.
Kručinskienė – į Seimą. Netikėto aromato skanėstas. „Kas galėjo pagalvoti?“
Janutienė – į Seimą. Prarūgęs skanėstas, kaip antros dienos cepelinai, prapjauti ir pakepinti ant seno aliejaus. Kartokas poskonis, nemalonus jausmas burnoje, kaip nuo Janutienės laidų.
Krivickas – į Seimą. Stipraus kvapo skanėstas. Akyse pradeda mirksėti policijos žiburėliai.
Skvernelio gatvė asfaltuota be eilės, kaip karo veteranui. Kvepia asfaltu, „pamirštas vaikystės kvapas“. Kodėl pamirštas? Nes premjeras nieko nežinojo, ir niekas nieko nežinojo. Kartais visi viską žino, kaip apie nacionalinį stadioną ar apie išraustą Neries krantinę prie Baltojo tilto Vilniuje, ir vis tiek niekas nevyksta. O kartais gatvės išsiasfaltuoja pačios. Kalėdų stebuklo skonis.
Seimo viešbutis – vaikų nakvynės namai. Sovietinių laikų skanėstas, nes „visa, kas geriausia – vaikams“.
Ministro pietūs, bet ministrui nieko nebus. Nemokamo skonio skanėstas, kur parduotuvėje suvalgai, nesusimoki, ir per kameras apsauga nepastebi, ir viskas gerai. Jerunda.
Kručinskienė nelegaliai gyvena socialiniame būste ir kraustysis lauk tik išvesdinta kariuomenės (visi tokie kandidatai į politikus svajoja, kad jiems padarytų šou, kaip „mergaitės ėmimas iš Garliavos“, nes panašūs balaganai karjerą pakylėja į aukštumas – Neringa Venckienė iki šiol su apykoje turi vaikščioti, kad dangun gyvos nepaimtų).
Ministrui Narkevičiui labai daug bėdų, ten ne tik pietūs, ten ir butai, ir žvejyba ten visokia, net ir prezidentas sako, kad negalima jam toliau dirbti, bet jam nieko nebus. Šokoladuke – įžūlaus nebaudžiamumo skonis.
Agnė Širinskienė kaip keršto demonas mojuoja ugniniu kalaviju. Jūs mūsiškiams kažką burzgiate apie viešbutį? Tai mes jums atgal apie viešbutį. Rasim, kas iš opozicijos lovos nesikloja. Agnė Bilotaitė ne tik vaikų pasigimdė be Širinskienės leidimo, bet ir nepranešė komendantei, kada išsikraustė. Palaukit, čia ne viskas. Seimo pirmininko negalėjom atstatydinti? Tai siūlau jam apsaugą nuimt, kad žinotų. Galėjo dar inicijuoti pataisą, kad Pranckiečiui pradurtų padangas.
Kokios liūdnos Kalėdos. Kokia gėda, kad valdžios žmonės masiškai degraduoja iki Baukutės lygio.
Jie degraduoja tų Seimo narių, atsimenate, kurie sau mašinas nuomojosi už valdiškus, kad kuo pigiau paskui išsipirktų asmeniniam turėjimui. Iki tų, kurie savo pačių knygas iš kanceliarinių lėšų supirkinėjo. Arba dar giliau – mano amžiaus žmonės prisimena, kaip pirmą kartą parlamentarams golfukus pirko, ir kaip jie visi džiaugėsi tokiu fantastišku praturtėjimu (vienas pamatė automobilyje laidą su mikrofonu, pagalvojo, kad pasiklausymo įranga – pasirodo, ten buvo laisvų rankų mikrofonas telefono pokalbiams, bet jis tokių dalykų neišmanė, nes ne už didelį protą į Seimą išrinko).
O dar, prisimenate, kaip iš Seimo kabinetų skambindavo į užsienį asmeniniais reikalais, ir dar ne tik jie patys, bet ir jų giminės. Ir kaip žmonės iš tarnybinių mobiliųjų padidintų tarifų numeriais žinutes siuntinėdavo į TV laidas, kad už savus balsuotų.
Kaip tas deputatas, kuris iš savo avilių medų vilko į Seimą ir pardavinėjo, nors negalima, ir naminukę į Seimo rūmus nešė ir su kitais deputatais kaštavojo, ir tada priiminėjo mums įstatymus, kaip negalima rugsėjo pirmąją alkoholio pardavinėti. Arba kaip kažkada Lietuvos Respublikos ambasadoje Londone prezervatyvus, kaip tarnybines išlaidas, diplomatai apiformindavo. Visa tai yra mūsų šlovinga valdžios istorija.
Žinote, kodėl taip buvo, yra ir bus? Nes eina į valdžią kumečiai, burliokai, runkeliai, neturintys nei klasės, nei elegancijos, nei savigarbos. Pažiūrėkit, kokie jų rūpesčiai ir prioritetai – vien apgailėtina buitis. Paprasto žmogaus svajonė – tapsim sandėlininkais, galėsim viską sau imti. Tapsim ūkvedžiais, į namus tualetinio popieriaus parsinešim.
Nuo Seimo narės išsuktų lempučių iki viešbučių kambarių, nuo ministro pietų už dyką iki valdiško asfaltuoto kelio prioriteto tvarka, visa tai yra proletarinis palikimas, visa tai yra pasekmės to, kad pas mus valdžioje yra baudžiauninkai, elgetų palikuonys, kuriems galvoje ne ambicijos, ne siekiai, ne svajonės, ne kūryba, o tik Spalio socialistinė revoliucija, gegužės pirmoji ir proletariato diktatūra.
Ir žinot, kas liūdniausia? Patys tokius išsirinkom.