Jis, mano galva, siekia išlaikyti provakarietišką šalies kryptį ir sustabdyti karą, kurį pradėjo Rusija, užimdama Krymą ir Donbasą. Jo reitingai yra sumažėję, bet išlieka pakankamai dideli ir daugiau kaip 50 proc. Ukrainos gyventojų remia dabartinio prezidento politiką. Tuo tarpu pusmetį dirbančio Ukrainos parlamento, Verchovnos Rados, reitingai dėl skandalų ir korupcijos sumažėjo kelis kartus ir tesiekia 19 proc.
Vis dėlto, geri Ukrainos norai sustabdyti karą, panašu, kad atsimušė į Kremliaus mūrus, nes būtent ten yra raktas karui, kuris jau nusinešė apie 13 tūkstančių gyvybių, nutraukti. Kremliui iš principo yra nepriimtinas Ukrainos provakarietiškas pasirinkimas ir ji, matyt, darys viską, kad Ukraina netaptų Vakarų civilizacijos dalimi.
Pasitarimas Paryžiuje, daugelio Vakarų apžvalgininkų nuomone, neatnešė proveržio Ukrainos-Rusijos santykiuose, nes iš esmės skiriasi Ukrainos ir Rusijos požiūris į Minsko sutartį, kurią pasirašė keturių valstybių vadovai 2015 m. vasarį. Ją, beje, pasirašė ir buvęs Ukrainos prezidentas P. Porošenka, tapęs aršiu dabartinio Ukrainos vadovo oponentu.
Ukraina reikalauja, kad visų pirma būtų užtikrinta sienos apsauga ir ją turėtų saugoti Ukrainos pasieniečiai. Rusija kategoriškai su tuo nesutinka ir reikalauja, kad pirmiausia būtų įvykdyti rinkimai Donecko ir Luhansko srityse ir tik po jų Ukraina galėtų kontroliuoti savo rytinę sieną. Minsko sutartis būtent tai ir nurodo, todėl prezidentui V. Zelenskiui ji nėra priimtina. Kaip bus išspręsta ši kolizija, nėra aišku.
Ukrainos prezidentas Paryžiuje nenusileido Rusijos prezidentui, bet ir nepasiekė pergalės. Kitaip jis pasielgti negalėjo, žinant aktyvią opoziciją Kijeve dėl galimo susitarimo su Rusija. Tačiau jau pats susitikimo faktas gali teigiamai atsiliepti nuosaikiuose Ukrainos visuomenės sluoksniuose, pavargusiuose nuo karo.
2004 metais baigėsi prezidento Leonido Kučmos antroji kadencija. Jis buvo tipiškas sovietinis pilietis, valdęs Ukrainą 10 metų autoritariškai, bet ir pragmatiškai. Kučma palaikė gerus santykius su Maskva ir sugebėjo nesipykti su Vakarais.
Lietuvos prezidentai, iš pradžių A. Brazauskas, po jo – V. Adamkus, sumaniai patariant valstybiškai mąstantiems URM pareigūnams, užmezgė gerus santykius su L. Kučma ir įtraukė jį kartu su Lenkijos prezidentu A. Kwasniewskiu į trišalį bendradarbiavimą. Galbūt tai buvo pirmasis bandymas Ukrainą pasukti į Vakarų pusę. Tuo metu kaip tik man teko ambasadoriauti Kijeve.
Kita vertus, L. Kučmos autoritarinis valdymas ir žurnalisto Heorgijaus Gongadzės nužudymas paskatino visuomeninio judėjimo „Ukraina be Kučmos“ susikūrimą.
Jis patraukė Vakarų žurnalistų dėmesį, bet žmones į gatves neišvedė. Tačiau Ukraina jau „virė“ ir prieš naujus prezidento rinkimus pasidalino į pirmą provakarietišką, kai kada iš dalies nacionalistinę, ir antrą prorusišką, oligarchinę ir autoritarinę.
Provakarietiškai atstovavo Viktoras Juščenka, remiamas, liaudyje vadinamos „dujų princesės“ Julijos Tymošenko, o antrajai – Viktoras Janukovičius. Pirmasis savo rinkiminėje kampanijoje naudojo oranžinę spalvą (iš čia kilo Oranžinės revoliucijos pavadinimas), antrasis – mėlyną. Pirmą palaikė Ukrainos vakarinė dalis ir centras, ypač inteligentija bei besiformuojanti vidurinė klasė, o antrą – Ukrainos rytai ir pietūs, rusakalbiai gyventojai, dalis oligarchų ir Rusija.
Rinkimai buvo žūtbūtiniai, neretai falsifikuojami. Iš pradžių falsifikacijos pagalba juos laimėjo V. Janukovičius. Tuomet žmonės išėjo į gatves, Kijevo aikštės nusidažė oranžine spalva.
Janukovičius, būdamas premjeru, ketino panaudoti jėgą, bet įsikišo dar veikiantis prezidentas L. Kučma, stojęs V. Juščenkos pusėn ir kraujo praliejimo pavyko išvengti. Konstitucinis teismas rinkimus paskelbė negaliojančiais ir paskelbė naujus rinkimus. Antrus rinkimus laimėjo V. Juščenka, premjere tapo J. Tymošenko. P. Porošenka buvo paskirtas prezidento kanceliarijos vadovu, o Lucenko – vidaus reikalų ministru.
Prezidentas Juščenka praleidęs atostogas su Gruzijos prezidentu Karpatuose paskelbė deklaraciją, kad senieji režimai, susiję su Maskva, dėka spalvotų revoliucijų neišvengiamai žlugs. Į tokį raginimą atsiliepė Kirkizija, kurioje kilo Tulpių revoliucija. 2009 m. Moldovos jaunimas šturmavo vyriausybės rūmus ir privertė surengti naujus rinkimus, kurių dėka į valdžią atėjo proeuropietiška koalicija.
Tačiau ne visur sekėsi taip, kaip įvyko Ukrainoje. Baltarusijoje, 2006 m. prezidento rinkimai, nors ir buvo pripažinti falsifikuotais, veikė jaunimo grupės „Zubr“, buvo vakarietiški simboliai ir vakarietiška muzika, žmonės į gatves ir į Minsko aikštes neišėjo.
Tiksliau išėjo, bet sutikę OMONĄ greit išsiskirstė, palikę aikštėje keliasdešimt drąsuolių, kurių dauguma buvo suimti. Porinkiminės demonstracijos įvyko Armėnijoje 2008 m., žuvo dešimt demonstrantų, bet valdžia liko ta pati – prorusiška.
Visi tikėjosi spalvotos revoliucijos Rusijoje. Tačiau rusai nenorėjo maištauti. V. Putinas įsitvirtino valdžioje, o pasibaigus jo antrai kadencijai, pasodino laikinai prezidentu D. Medvedevą, pats išlikdamas premjeru ir aplink save konsoliduodamas didžiausią valdžią.
Dėl tokio valdžios įžūlumo 2012 m. Maskvoje į gatves išėjo kelios dešimtys tūkstančių protestuotojų. Tai buvo daug, bet milijoninei Maskvai tokio dydžio demonstracijos nedarė įspūdžio.
Revoliuciniai procesai, prasidėję Ukrainoje, privertė sunerimti ne tik Kremlių, bet ir Minską, ir satelitines Vidurinės Azijos autoritarines valstybes. Imperija pradėjo kontrataką užsukinėdama varžtelius visuomeninėms Vakarų remiamoms organizacijoms.
Rusų propagandistai, tariamai duodami atkirtį „Sorošo agentams“, įsisavino internetą ir kitas naujausias technologijas savo tikslams pasiekti. Ten, kur propaganda nesuveikė, ji panaudojo jėgą, energetinius resursus ir pinigus.
Gruzinai vietoj M. Saakašvilio prezidentu išrinko prorusišką milijardierių. Saakašvilis turėjo bėgti iš šlies. Moldovoje prezidentu tapo taip pat prorusiška asmenybė, o prorusiškas V. Janukovičius 2010 m. legaliai buvo išrinktas Ukrainos prezidentu.
Tačiau ukrainiečiai 2014 m. vėl išėjo į Maidaną. Privertę nekenčiamą prorusišką ir korumpuotą prezidentą V. Janukovičių bėgti iš Ukrainos, savo prezidentu išrinko oligarchą P. Porošenką. Jis, kaip ir Juščenka, rėmėsi vakarų Ukraina ir jos centrine dalimi ir laikėsi proamerikietiškos bei proeuropietiškos politikos.
Rusija parėmė bėglį prezidentą Janukovičių ir ėmė įgyvendinti, matyt, seniai paruoštą Krymo užėmimo planą, kuris garantavo Rusijai Juodosios jūros kontrolę ir išėjimą į Viduržemio jūrą bei Artimuosius Rytus. Krymas buvo užimtas be pasipriešinimo ir tai buvo pirmoji didelė naujos Ukrainos valdžios klaida. Rusija neleido P. Porošenkos valdžiai įsitvirtinti Donbase ir išprovokavo karo veiksmus, kurie su pertraukomis vyksta jau penkerius metus.
P. Porošenkai per penkerius valdymo metus nepavyko įtikinti Ukrainos visuomenės savo vykdoma politika. Pragyvenimo lygis gerokai krito, korupcija klestėjo, nepaisant Vakarų paramos ir finansinių injekcijų. Jo pralaimėjimas prezidento rinkimuose darėsi neišvengiamas.
Mažai kas tikėjo, kad Porošenkos pralaimėjimas bus toks skaudus. Naujasis prezidentas V. Zelenskis gavo sunkų palikimą, pažadėjęs už jį gausiai balsavusiems rinkėjams sustabdyti karą ir nugalėti korupciją. Tai bus labai nelengva, nes JAV ir Europai, paskendusiems savuose rūpesčiuose ir tarpusavio ginčuose, vargu ar bus noro, užteks laiko ir pastangų jai padėti tiek, kiek jai iš tikrųjų reikia padėti.
