Taip jau būna baigiantis rudeniui, kai atrodo, kad visi žemiuoti darbai jau nudirbti, net žaliuokės nustojo dygti, liko tik įžiebti Kalėdų eglutę ir po ja stovint išklausyti pagyras, kokie šaunūs berniukai ir mergaitės šiais metais buvom. Pernai irgi taip atrodė, o tada mokytojai sulipo per langus į ministeriją, Saulius Skvernelis apkaltino Andrių Tapiną perversmo organizavimu ir prasidėjo šventinės pramogos. Šiemet tokiu pačiu metų laiku sukilo visi – ūkininkai, vežėjai ir vilkikų vairuotojai, dėstytojai ir darželių auklėtojai.
Net susigraudinau, pamatęs, kaip Vilniuje ir Kaune garbingų universitetų rektoriai kiekvienam sustojusiam į juos pasižiūrėti praeiviui įteikė po diplomą, o aš vėl likau be išsilavinimo. Sunku ant dūšios beveik kaip tada, kai mečiau kunigų seminariją.
Baigiantis rudeniui išseko ir Prezidento Gitano Nausėdos kantrybė. Kiek gali visokie užingridai jį pravardžiuoti Aukštu ir Gražiu vis užsimindami apie tą vietą, kurioje galėtų būti stuburas. Banke juk irgi tvarka buvo – mokėjimą uždelsęs skolininkas pirmiausiai mandagiai įspėjamas, o tik tada paliekamas žiemą basas ir be paskutinių kelnių.
Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius arba, kaip ji familiariai vadina visas feisbukinis sostinės elitas, Jarekas irgi gavo dviejų savaičių atidėjimą pasitikėjimo kreditui grąžinti. Gal būtų tiksliai pagal Advento kalendorių atnešęs į Daukanto aikštės rūmus su palūkanomis ir delstpinigiais, bet argi leis žurnalistai, pajutę medžiojamos aukos kraujo kvapą, bent akimirkai atsikvėpti?
„Jerunda“, – sako svarbiausias „lenkas“ iš krikščioniškos šeimos Valdemaras Tomaševskis , jeigu vogti, tai šimtais tūkstančių, o papietauti už svetimus – ne nuodėmė. Terbeliškių zakristijonas juk sakydavo, kad iš kolchozo pavogus tik tiek, kiek gali ant savęs panešti, net per išpažintį sakyti nebūtina, kad prie klausyklos per rekolekcijas eilės neužlaikytum.
Prisiminus anos kadencijos zadanijų ministrą Kęstutį Trečioką, politikų elgesio standartai per ketvertą metų nepasikeitė. Tik dabar niekas neįrašė pokalbių, kaip dėl S. Skvernelio keliuko asfaltavimo buvo tariamasi, tai lengviau šnekėti apie nežinojimą ir meškos paslaugą.
Šiaip Meškos šikna yra ne keiksmažodis, o labai graži pelkė Dzūkijos nacionaliniame parke, bet ta geografinė žyma puikiai apibūdina visa tai, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje. Nei Premjerui, nei Susisiekimo ministrui negresia prarasti savo pareigas, nes dabar tiesiog netinkamas metas versti Vyriausybę – kitų metų biudžetas nepatvirtintas, laiką iki Seimo rinkimų skaičiuojam ne metais, o mėnesiais. Opozicija ir ta nesugeba net po interpeliacija ministrui pasirašyti, nes buvo suplanavusi gastroliuoti po rajonus ir tyliai auginti savo reitingus, o ne versti Vyriausybę prieš pačias Kalėdas.
Likęs laikas yra tiesiog galimybė esantiems valdžioje susitvarkyti tai, ko negalėjo per trejetą kadencijos metų, pagaliau kažką naudingo gauti sau, nesibaiminant dėl pasekmių. Nes 2020-ųjų spalis ateis labai greitai, beliks tik nuoskauda ir priekaištaujantys artimųjų žvilgsniai: koks tu apgailėtinas – buvai ten, viršuje, ir net asfalto iki namų nesugebėjai nutiesti.
Ministrai anksčiau taip pasileisdavo tik visai prieš pabaigą, kai rinkimai jau būdavo pralaimėti, bet valdžia dar neperduota. Dabar tokia būsena tęsis visus metus, nes jau aišku, kad jų niekas neišgelbės – nei nuleista iki 3 proc. patekimo į Seimą kartelė, nei rinkėjams sekamos prieš miegą pasakos, kaip Naisių ponas ir jo svita skurdą mažino.