Praėjus keleriems metams matau tik daug chaoso, nerimo ir aišku streikus. Žemdirbiai į gatves išvarė techniką, dėstytojai, mokytojai, darželių auklėtojai skelbia įspėjamąjį streiką, ugniagesiai nori atlyginimų, o ne išmaldos, prisijungė ir vežėjai, sunkiasvorės transporto priemonės buvo paruoštos inscenizuojant Lietuvos transporto sektoriaus laidotuves, matau nesibaigiančias medikų problemas, ir visą tai vyksta svarstant mūsų valstybės kitų metų biudžetą. Akivaizdu, kad valdžios prioritetai visiškai neatitinka žmonių lūkesčių.
Prieš metus Švietimo mokslo ir sporto ministerijoje protestavo nusivylę mokytojai, siekiant juos sutramdyti buvo pasitelkta netgi policija. Ir štai po metų, akivaizdu, kad valdantieji pamokų neišmoko ir namų darbų neatliko, mes vėl girdime kaip mokytojai, dėstytojai ir ikimokyklinio ugdymo pedagogai neapsikentę pažadų ketina stoti į kovą.
Suprantu ir pritariu jų nuomonei, kad šalyje mokslas negali būti paskutiniu prioritetu, o „diplomas už ačiū“. Šiuo metu 2020 metų biudžeto projekte numatyta, kad iš susitartų švietimo šakos kolektyvinėje ir nacionalinėje kolektyvinėje sutartyse 117,6 mln. eurų, numatyta skirti tik 55,5 mln. eurų, tai yra per pusę mažiau, kaip švietimo bendruomenė turėtų reaguoti į tokį akivaizdų pažadų nesilaikymą?
Mes dažnai mėgstame pažiūrėti į kitas šalis, neretai kaip vienas iš geriausių pavyzdžių minima Suomija. Šios šalies švietimo sistema yra žinoma tikriausiai visame pasaulyje. Kaip jie pasiekė tokį lygį? Proveržis įvyko, kai visa visuomenė susitarė dėl vieningos švietimo vizijos ir visi bendrai jos siekė. Tai užtruko, ne metus ir ne dvejus, tai užtruko žymiai ilgiau, bet net keičiantis valdžioms, niekas nenukrypo nuo bendrai patvirtintos strategijos, nes visi žinojo koks galutinis tikslas. Tai nebuvo priverstinis susitarimas ar nuleista iš viršaus vizija – tai buvo ir yra visų bendras siekis.
Lietuvoje jau kurį laiką kalbame apie bendrą nacionalinį susitarimą, bet susitarti niekaip nepavyksta. Kodėl? Gal per didelės ambicijos? O gal tiesiog valdantiesiems taip patogiau? Juk esant susitarimui reikės vykdyti ir pažadus.
Valdantieji siekdami švietimo reformos, pirmiausiai ėmėsi reformuoti aukštąjį mokslą, o pradėjo nuo Lietuvos edukologijos universiteto, kuriame ruošiami mokytojai – visos švietimo sistemos pagrindas. Kaip galima kalbėti apie prestižinę mokytojų profesiją ir tuo pačiu naikinti specializuotą universitetą?
Visi supranta, kad mažėjant mokyklas baigiančiųjų mokinių skaičiui, universiteto tinklo optimizacija yra neišvengiama. Bet ji turi būti paremta logika, argumentais ir sisteminiu požiūriu. Kelių universitetų apjungimas ar tai ir yra garsiai įvardijama valstiečių universiteto tinklo pertvarka? Dviračio išradinėti nereikia. Kodėl nepasinaudojama kitų šalių geraisiais pavyzdžiais?
O, gal Lietuva turi per daug išsilavinusių žmonių? Ar tikrai? Ar turime tiek aukštos klasės specialistų, kad galime drąsiai jungti universitetus, kaip užsimanome, mažinti etatus, o jaunimą siųsti mokytis į užsienį ir iš esmės skatinti kurti gyvenimą ne Lietuvoje?
Jau dabar galima konstatuoti, kad mokslinis neraštingumas tampa problema. Kuo pakeisime senstančius mokslininkus? Daugelis mato didelį mokslo atotrūkį nuo gamybos ir šios prarajos niekas negali užpildyti. Nespręsdami šių problemų, nežiūrėdami kompleksiškai į visą švietimo sistemą ir toliau neturėsime šiuolaikiškos, vertybėmis grįstos švietimo sistemos.
Dėstytojų atlyginimas vos siekia darbo rinkos vidurkį, jie turi papildomai ieškoti darbų, dirbti per kelias vietas, kad išlaikytų savo šeimas. Kaip tuomet galima skirti dėmesio moksliniam pedagoginiam darbui? Pagal vidutinį akademinio personalo atlyginimą Lietuvą aplenkė Kazachstanas, Etiopija, Latvija ir kt.? Ar galime konkuruoti, jei pvz. Latvijoje pedagoginio personalo atlyginimas siekia beveik 1800 eurų, jau nekalbu apie Vokietiją – 5100 eurų.
Prieš kurį laiką padidino stipendijas doktorantams. Labai gerai, jaunus mokslininkus reikia skatinti. Bet ir vėl paradoksas – doktorantas uždirba 820 eurų, o apsigynęs daktaro disertaciją 600–750 eurų. Kaip mes galime tikėtis, kad jaunimas rinksis mokslininko – akademiko kelią, kuris siektų proveržio Lietuvai?
Akivaizdu, kad didžioji dalis žmonių, į kurių išsilavinimą investavo valstybė, padės diplomus į stalčių ir ieškos geriau apmokamo darbo. Kitas ne mažiau svarbus dalykas, ir tai ypač aktualu jauniems žmonėms yra tai, kad su dėstytojais ir mokslininkais sudaromos terminuotos darbo sutartys, geriausiu atveju – penkeriems metams. Dar dažniau vieneriems metams. Ir štai, kai jauna, mokslininkų šeima, nori gauti paskolą būstui ar automobiliui – terminuota darbo sutartis banke vertinama labai nepalankiai. Tad gauti paskolą būna sunku arba jos sąlygos būna labai nepalankios.
Pati mokslo vertinimo sistema yra iš esmės ydinga. Vis kalbama apie mokslinių tyrimų tarptautiškumą, mokslinių straipsnių skelbimą tik užsienio žurnaluose turinčiuose citavimo indeksą. Viskas gerai, reikia ir tarptautiškumo, bet ar didelė nauda iš tokių straipsnių mūsų pramonei, verslui, žemės ūkiui?
Galiojanti mokslininkų vertinimo sistema sąlygoja tai, kad jeigu mokslininkas spręs tik šalies ūkiui aktualias problemas ir šiuos duomenis skelbs valstybine kalba, tai jis per atestaciją, kurį organizuojama kas penkeri metai, bus neatestuotas ir praras darbą. Todėl mokslininkai, gaudami finansavimą iš Lietuvos Respublikos biudžeto, privalo „dirbti“ užsienio valstybėms ir atlikti tokius bandymus ar tyrimus, kurių duomenis galima būtų paskelbti „magiškame“ žurnale įtrauktame į cituojamų žurnalų duomenų bazę. Mokslininkas paskelbęs straipsnius tokiuose žurnaluose, anglų kalba, tampa aukštai vertinamu, gali vadovauti ir ruošti doktorantus, būti peratestuotas.
Nors sprendžiant šalies ūkio problemas tokio mokslininko indėlis yra minimalus arba mažai reikšmingas ir nesusijęs su šalies problemomis. Taip neskatinami taikomieji tyrimai, kurie turi tiesioginę įtaką šalies konkurencingumui, naujų technologijų kūrimui. Mes norime tapti šalimi, kuri siejama su inovacijomis, valstybe patrauklia investicijoms, bet mokslo institucijos ir mokslininkai vertinami tik pagal straipsnius cituojamuose užsienio žurnaluose, o ne pagal indėlį Lietuvai.
Mokytojų atlyginimai taip pat yra maži, o šalia pamokų, jie dar turi pildyti krūvą dokumentų ar rašyti projektų ataskaitas, strategijas, kad prisidurtų prie atlyginimo. Beje, Suomijoje, biurokratijos ir visokiausių ataskaitų yra ženkliai mažiau nei Lietuvoje.
Mes norime, kad mokytojo profesija taptų prestižinė, bet tam neužtenka vien geresnio atlyginimo, pedagogams ir dėstytojams dar turi būti sudaryta terpė augti, realizuoti save, įgyvendinti savo idėjas, o ne pildyti tonas biurokratinių enciklopedijų. Mokytojai šiandien lavina mūsų vaikus, kurie po 20 metų valdys šią šalį, o mūsų politikai negali užtikrinti tinkamo atlyginimo ir aplinkos?
Deja, iš skambių ir ambicingų pažadų valdantiesiems išėjo visiškas šnipštas. O, kadencija jau į pabaigą. Buvo priimti tik keli kosmetiniai pataisymai, bet ir tie sprendimai buvo priimami chaotiškai.
Svarstant biudžetą 2020 metams neišgirdau nė vieno pasiūlymo, kaip uždirbti ir surinkti į biudžetą daugiau pinigų gerinant investicinę ir verslo aplinką, nuolat kalbama tik apie naujus mokesčius, kurie vienaip ar kitaip atguls ant kiekvieno Lietuvos piliečio pečių. Pinigų yra ir dabartiniame biudžete, bet nėra valdžios noro juos paskirstyti pagal prioritetus. Panašu, kad ir prioritetų aiškių nėra...o mokslas valdantiesiems yra paskutinis prioritetas.