Pirmasis, tai tylus pranešimas spaudai, kuris greitai paskendo info sraute. Trečią šių metų ketvirtį, palyginti su antruoju, gamintojai atpigino sviestą, tiekiamą prekybininkams, tačiau statistinė sviesto kaina parduotuvėse didėjo.

Pasak Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, analizuojamu laikotarpiu didmeninė sviesto kaina iš pieno perdirbimo įmonių be pridėtinės vertės mokesčio buvo 5,84 euro už kilogramą, arba 2,83 proc. mažesnė nei antrą ketvirtį.

Tuo tarpu vidutinė sviesto kaina parduotuvėse šių metų trečią ketvirtį, palyginti su antru, padidėjo 0,47 proc., iki 10,69 euro už kilogramą.

Centro ekspertų teigimu, įprastai sviesto kainos Lietuvoje atspindi Europos ir pasaulio tendencijas, tačiau pastaruoju metu sviesto kainos prekybos tinkluose Lietuvoje esą rodo priešingą tendenciją.

Tarsi nieko naujo – Lietuvoje daug kas brangiau nei likusiame pasaulyje.

Tarsi nieko naujo – Lietuvoje daug kas brangiau nei likusiame pasaulyje. Tačiau tuo pačiu nutiko du įvykiai, apie kuriuos visuomenė galėjo ir nesužinoti.

Trys Lietuvos grūdų, mėsos ir paukštienos gamintojus ir perdirbėjus vienijančios asociacijos oficialiai kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą – prašė apginti jų interesus kovoje su „Lidl“ prekybos tinklu ir tikina, kad jiems padėti turi valstybė.

Dokumente rašoma:

„Tinklai turi praktiškai vienodas sąlygas rinktis prekę lietuvišką ir gerieji mažmeninės prekybos lietuviškos kilmės maisto produktais pavyzdžiai turėtų būti sektini visiems prekybos tinklams būtent todėl, kad Lietuvoje yra gamybos galimybės, yra vartotojų norai ir prioritetai, ir visai neaišku, kodėl daliai prekybininkų neišeina tiekti daugiau lietuviškų produktų, jie pakeičiami analogiška importine produkcija.

Kalbame ne apie išskirtinius produktus, o masinio vartojimo, kurių kainos yra tokio paties lygio, kaip ir analogiškos kokybės produktų, ir tai nepriklauso nuo kilmės. Vadinasi, Lietuvos pirkėjas, kalbant apie kainą, neišlošia, ir kainos dėl įvežamų produktų lentynose praktiškai nesumažėja, o žala Lietuvos ekonomikai bendrai didėja, nes, mažėjant gamybai bei perdirbimui Lietuvoje, prarandama labai žymi pridėtinė vertė, neįdarbinami žmonės, nemokami atlyginimai, nemokami mokesčiai.

Produkto kilmės vieta nėra tik šiaip neutrali informacija etiketėje, ji suteikia ekonominę naudą arba nuostolį šaliai.“

Šio kreipimosi nepasirašė „Pieno centras“ – beveik visus didžiuosius pieno perdirbėjus vienijanti organizacija.

Nenatūraliai prekybos tinkluose auganti pieno kaina ir perdirbėjų pasipiktinimas „Lidl“ tarsi du įvykiai iš atskirų planetų, tačiau realiai, tai vienos grandinės dalys.

„Lidl“ atstovai į šias nuoskaudas atsakė paprastai – ne visi mūsų tiekėjai atitinka jų sistemos reikalavimus. Dalis perdirbėjų parduoda produktus tinkle ir „vargo nemato“.

Nenatūraliai prekybos tinkluose auganti pieno kaina ir perdirbėjų pasipiktinimas „Lidl“ tarsi du įvykiai iš atskirų planetų, tačiau realiai, tai vienos grandinės dalys.

Čia svarbu ne tik tai, kad mūsų gamintojai po truputį stumiami iš lentynų. Tai ženklas, kad kai kurie mūsų prekybos tinklai, kurie iki tol buvo neginčijamais lyderiais, pradeda prarasti pozicijas. Jie praranda ne parduotuves ir vietas prie geriausių sankryžų bei miestų centruose, o kai ką svarbiau. „Lidl“ atima bazinių prekių segmentą – tai, ką žmogus vartoja dažnai ir nuolat. Būtent šios prekės ir sudaro esminį tinklo pajamų krepšelį. Vietos perdirbėjams blogai tik tai, kad kartu su vietos tinklu rinkos dalį praranda ir jie, nes „Lidl“ didėjantį pardavimų srautą perima importas.

Tinklo atstovai ne veltui sako, kad dalis vietinių tiekėjų „neatitinka reikalavimų“. Tiesiog jų gaminami kiekiai ir naudojamos technologijos tokios, kad integruoti į puikiai veikiančią ir ištobulintą tarptautinę tiekimo grandinę paprasčiausiai per brangu. „Neatitinka reikalavimų" tai nereiškia produktų kokybės. Ji, dauguma atvejų, mūsų gamyklose puiki.

Tiesiog tarptautinio tinklo tiekimo sistema ir naudojamos technologijos pakankamai sudėtingos ir ne visi sugeba jų laikytis. Norint tiekti dideliam tinklui, skaičiuojančiam kiekvieną darbuotojo judesį ir to judesio kainą, neužteks su mikroautobusu privažiuoti prie parduotuvės rampos ir ant betono iškrauti dvi dėžes su dešromis, kurias sandėlio darbuotojas nuneš tiesiai į prekybos salę. Tiekimo procesas kur kas sudėtingesnis procesas.

Grįžkime prie kainų. Netektys kompensuojamos – teisingai – keliant kainas. Kalbu apie mažmenines kainas. Tik čia vėlgi nutinka bėda. Tinklai, pakeldami kainas, išlygina savo praradimus ir palaiko apyvartą. Kalbant paprasčiau – tai nereiškia, kad parduotuvės bus uždaromos. Jos ras būdą, kaip išgyventi ir už tai sumokėsime. Didmeninės kainos nebūtinai augs. Jei prarasime perdirbėjus, visada atsiras, kas mums mielai atveš produktus iš artimų ir tolimų kraštų. Tinklas turi gigantišką privalumą. Pirkėją, kuris ateina pas jį. Prekybininkas čia karalius.

Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis „Lidl“ – mažinti kainas ir tiesiog šluoti visus iš rinkos? Vargu ar šis scenarijus realus.

Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis „Lidl“ – mažinti kainas ir tiesiog šluoti visus iš rinkos? Vargu ar šis scenarijus realus. Sumažinęs kainas sumažinsi savo pelningumą, nors ir prigriebsi kelis papildomus rinkos procentus. Geresnė pozicija tiesiog prisitaikyti prie esamo kainų lygio ir naudojantis naujausiomis technologijomis bei savo pranašumais nugriebti grietinėlę. Ar kas norės investuoti šimtus milijonų eurų, kad galėtų metų metais be pelno pigiai pardavinėti daugybę produktų? Naujoko augimo ir pelningumo skaičiai rodo, kad jie puikiai supranta, ką ir kodėl daro.

Tuo labiau, kad istoriją, kaip prekybos tinklai elgiasi kovodami su naujoku, jau turime. Pavyzdys gali būti daržovių kainos. „Lidl“ atėjus į rinką jis, norėdamas pritraukti pirkėjus, lietuvišką derlių pradėjo pardavinėti pigiau nei savikaina. Savo sąskaita. Ką tada darė mūsiškiai?

„Kiti prekybos tinklai pradėjo reikalauti iš ūkininkų, kad jie daržoves tiektų tokiomis sąlygomis, kad ir jie galėtų pardavinėti daržoves už tokią pat kainą, kaip ir „Lidl“. Tačiau jie nebuvo nusiteikę tai daryti savo sąskaita. Tuo metu „Lidl“ turėjo tik keletą parduotuvių, todėl likę prekybos tinklai, tikėdamiesi, kad augintojai nesiryš rizikuoti savo vieta prekybos tinkle, pradėjo reikalauti, kad augintojai parduotų už pigiau nei „Lidl“, kad jie galėtų pardavinėti daržoves ir bulves ta pačia kaina, neprarasdami savo pelno dalies. Neslėpsiu, kad augintojams atlaikyti spaudimą buvo sunku“, – dėlioja Zofija Cironkienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijose direktorė, ir pripažįsta, kad šio tinklo atėjimas visgi pakeitė prekybininkų požiūrį į Lietuvos augintojus.

Todėl neliūdėkite. Atvejų, kai produktai didmenoje pigo, o mažmenoje nesustojamai brango tik daugės. Tiesiog mes per maža šalis, realiai rinkos ekonomika neveikia (ekspertai sako, kad rinkos dėsniai pradeda veikti maždaug nuo 5 milijonų gyventojų), todėl daugumą bėdų verslas tiesiog lengvai perkelia ant vartotojų pečių. Kompensuoti nuostolius didinant pardavimus skaičiuojant fiziniu kiekiu nepavyks.