Bet visi kalba apie tai ir kaltina vienas kitą chaoso kūrimu, negalėjimu suplanuoti ir skaidriai bei rimtai veikti. Na, gal Seimas ir politinės partijos pilnos rimtų ir atsakingų politikų? Gal visi rūpinasi Lietuva, jos gyventojais ir pyksta ant kolegų, kurie nieko nedaro, arba daro taip, kad viskas dar labiau chaotizuojasi?
Tai kur gi problema? Kas kuria tą nelemtą visko netvarką ir suirutę? Net išorės priešai sunkiai pastebimi, nors kai kurių norai akivaizdūs. Manau, kad atsakymas yra čia pat, po nosim – politinis gyvenimas nėra tik tai, ką daugelis sieja su politika – valstybės valdymas.
Jei valstybės valdymas būtų išskirtinai politikų reikalas, tada ši valstybė būtų totalitarinė ir griežtai hierarchizuota politinė sistema. Bet mes gi demokratinė valstybė, kur piliečių balsas bei aktyvumas yra daugiau privalomas nei pageidautinas. Taigi demokratinėje valstybėje valstybės valdymas yra ir politikų, ir piliečių bendras reikalas.
O kuomet visi užsiėmę savo reikalais ir laukia valdžios sprendimų ir tik gerų sprendimų sau, tada politikai tampa ne atsakingais visuomenės atstovais, o atskirų, su jais susietų socialinių ar ekonominių grupių lobistais. Visi traukia politinės galios antklodę į save ir visi lieka nepatenkinti viskuo. Štai ir susiformuoja chaoso sąlyga – visi kalti, visi teisūs.
Bet... rinkimai artėja ir chaoso situacija tampa labai patogia terpe visokiausiems gelbėtojams, žinantiems, kaip reikia ir užjaučiantiems bei pritariantiems tai visuomenės daliai, kuri vargsta ir aimanuoja, bet negali ar nemoka veikti pati.
Gelbėtojai nori atrodyti simpatiškais ir energingais. Rinkimų laikas ir politinis chaosas, kurį mes visi jau pavargome kritikuoti ir jame būti, tampa ypač patogia strategine kombinacija naujiems gelbėtojams bei gąsdintojams.
Pasinaudojimo chaosu strategija išties duoda rezultatus. Už tokius visada atsiranda, kas balsuoja, bet išrinkus juos, mes vėl turime Seime frakcijas, kurių atstovai net nežino, kas yra Seimas, kurie tarpusavyje ima aiškintis, kas geresnis ir kas blogesnis.
Jie visada kaltins opoziciją ir klaidose kaltins kitus. Ir svarbiausia jie niekada nesiims realios atsakomybės ir nevykdys rimtų pertvarkų. O kam, juk šios strategijos tikslas yra laimėti rinkimus, o ne valdyti valstybę.
Jei abejojame, pabandykime išvardinti nors dešimt dabartinės valdančiosios daugumos atstovų nesuklydę, bus sunku, nes jie nėra valdantieji, jie yra esantys valdžioje.