Ši dar į 2016 metų LVŽS rinkiminę programą įrašyta idėja sulaukė gana netikėto palaikymo iš Prezidento Gitano Nausėdos. Akivaizdu, jog konkurencijos stoka itin koncentruotame šalies bankų sektoriuje ir ilgus metus nepažabotas grobuoniškas neproporcingą rinkos galią turinčių stambiųjų bankų veikimas tampa rimtu kliuviniu siekiant įgyvendinti bet kokią „gerovės valstybės“ viziją.

Be to, G. Nausėda galbūt jaučia ir moralinę pareigą visuomenės akyse kažkiek atsiriboti nuo savo ankstesnės karjeros viename iš bankų, atlikusių esminį vaidmenį sukeliant ir pagilinant krizę Lietuvoje. Bet kokiu atveju atvirumas diskusijai sveikintinas.
Įvairių formų valstybiniai bankai veikia 18-oje Europos valstybių

Pirmiausia, valstybinio komercinio banko idėja nėra vienareikšmiška ar elementari. Negalima mąstyti vien verslo kategorijomis, nes tai ir finansinio stabilumo klausimas. Įvertinant išskirtinę finansų sektoriaus svarbą šaliai – netgi nacionalinio saugumo klausimas. Reikia atidžiai įvertinti jau turimą šalies patirtį su koncentruota, užsienio kapitalo bankų dominuojama bankų sistema, jų veikimą krizės akivaizdoje, jų veikimo atitikimą strateginiams šalies interesams, socialinę atsakomybę ir pan.

Kartu reikalinga aiški valstybinio komercinio banko vizija ir misija, sutarimas, kokias konkrečias bankų sektoriaus problemas valstybinis bankas padėtų išspręsti. Netinkami iškelti tikslai, prastas įgyvendinimas, skaidrumo ir kontrolės stoka diskredituotų šią idėją.

Pagirtina, kad valdžios institucijos pagaliau ima pripažinti akivaizdžias ir daug metų pasyviai stebėtas problemas, susijusias su pertekline kelių dominuojančių bankų rinkos galia. Parlamentinis krizės tyrimas aiškiai parodė, kokią didžiulę žalą valstybei, gyventojams bei įmonėms ir kokias rimtas grėsmes finansiniam stabilumui gali sukelti neatsakingas, siaurų verslo interesų vedinas ir iš esmės valstybei nelojalus didelę rinkos galią turinčių finansų rinkos žaidėjų veikimas.

O šiandien kelių dominuojančių rinkos žaidėjų pozicija rinkoje dar stipresnė nei bet kada iki šiol. Tai turėtų tapti signalu ir už sklandų finansų rinkos veikimą atsakingam Lietuvos bankui, pastaraisiais metais užsižaidusiam fintecho „smėlio dėžėse“ bei užsiėmusiam fintecho „Naujųjų Vasiukų“ vizijos puoselėjimu.

Kol atsakingos institucijos rūpinosi kitais reikalais, šalies bankų sistemoje visiškai įsigalėjo kelių bankų – esminių pastarojo bumo ir krizės veikėjų – oligopolinis dominavimas. Šiuo metu du Švedijos kapitalo bankai visiškai dominuoja kai kuriuose rinkos segmentuose, o jų turtas sudaro 61 proc. visos bankų sistemos turto (prieš dešimtmetį šis rodiklis sudarė apie 50 proc.).

Bankų viršpelniai

Yra akivaizdžių požymių, kad netolygios konkurencijos sąlygomis kai kurie bankai uždirba viršpelnius. Žinoma, bankų lobistai tai įnirtingai neigia. Antai bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius pareiškė, kad šalies bankų pelnai Europos mastu nėra dideli vertinant absoliutine pinigine išraiška (!) ar skaičiuojant vienam gyventojui…

Čia turbūt turėtume stabtelti ir su dėkingumu nusilenkti bankams bei M. Zalatoriui, kad mūsų mažos šalelės bankų pelnai absoliučia išraiška vis dar neviršija Vokietijos ar Prancūzijos lygio. Ir visgi norėtųsi kartkartėm demagogijos nevengiančiam M. Zalatoriui priminti, kad finansų sferoje reiškiniai paprastai vertinami pasitelkiant tinkamus santykinius finansinius rodiklius.

Taigi, jei 2018 m. Europos Sąjungos bankų nuosavybės grąžos rodiklis (ROE) vidutiniškai buvo 6 proc., tai Lietuvoje jis buvo dvigubai didesnis ir sudarė 12 proc. Be to, jį numušė mažiau pelningų šalies bankų rodikliai, o dviejų didžiausių šalies bankų – „Swedbank“ ir SEB – ROE rodikliai siekė 14 proc.

Dar daugiau, šių bankų kapitalo rodikliai gerokai viršijo nustatytus kapitalo pakankamumo normatyvus, o tai dirbtinai mažino jų kapitalo grąžos rodiklius, tad realus šių bankų pelningumas yra dar didesnis nei rodo ROE rodikliai. Taigi, pagal pelningumą didieji šalies bankai neabejotinai yra tarp lyderių Europoje. Greta to, didžiųjų šalies bankų pelnai pastaraisiais metais toliau augo.

Iš kur pelnai?

Normalioje konkurencinėje aplinkoje būtų galima džiaugtis tokia sėkminga bankų veikla, ypač turint omenyje, kad šalies bankų sistema Europos kontekste išties pasižymi dideliu veiklos efektyvumu ir efektyviu kaštų valdymu. Ir vis dėlto, kieno sąskaita ši sėkmė? Tai kompleksinių sprendimų – indėlininkų, paskolų gavėjų bei kitų bankinių paslaugų vartotojų spaudimo ir kaštų optimizavimo – pasekmė.

Kaip ir daugelyje Europos šalių, indėlininkams mokamos artimos nuliui palūkanų normos. Bet nuo 2016 m. infliacijos tempas Lietuvoje vienas didžiausių Europoje, tad realiosios indėlių palūkanų normos yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje ir yra ženkliai neigiamos (taigi, indėlininkų pinigai nuvertėja bene sparčiausiu tempu Europoje).

Vadinasi, „didžiausi kvailiai“ yra indėlininkai, o už neigiamas realiąsias palūkanas jie gali dėkoti itin agresyvią pinigų politiką vykdančiam Europos centriniam bankui ir didelę rinkos galią turintiems šalies bankams. Politikams ir atsakingoms institucijoms skelbiant karą gryniesiems pinigams, indėlininkus „užspausti į kampą“ ir mokėti neigiamas realiąsias palūkanas yra labai lengva.

Indėlių palūkanų normoms ir kitiems finansavimosi kaštams (pavyzdžiui, „Euribor“) neaugant, paskolų palūkanų normos pastaraisiais metais vis dėlto didėjo. Štai naujų būsto paskolų palūkanų normos nuo euro įvedimo išaugo pusantro karto. Kaip pripažįsta ir Lietuvos banko atstovai, vienintelis realus palūkanų normų kėlimo paaiškinimas – dviejų šiame rinkos segmente dominuojančių bankų rinkos galia ir nepakankama konkurencija. Kitaip tariant, bankai kelia paskolų palūkanų normas tiesiog todėl, kad gali.

Dar įdomesni dalykai susiję su bankinių paslaugų kainų dinamika. 2017 m. vasario mėnesį Lietuvos bankas kaip itin pažangią naujovę, esą didinančią finansinių paslaugų prieinamumą gyventojams, pristatė vadinamuosius mokėjimo paslaugų krepšelius. Kadangi nėra adekvačios bankų paslaugų įkainių statistikos, tiesioginį šios naujovės poveikį bankų paslaugų kainoms įvertinti sunku.

Vis dėlto, iš Statistikos departamento skelbiamos finansinių paslaugų (kurių žymią dalį sudaro bankinės paslaugos) statistikos matyti, kad 2017 m. pradžioje įvedinėjant mokėjimų krepšelį, finansinės paslaugos gyventojams vien per keletą mėnesių pabrango apie 16 proc. – gražus rinkos galios pademonstravimas naiviems reguliuotojams… Nuo euro įvedimo bankinės paslaugos apskritai buvo viena iš sparčiausiai brangstančių vartojimo komponenčių – per penkerius metus finansinės paslaugos pabrango apie 37 proc.

Dar vienas bankų didelių pelnų veiksnys – kaštų optimizavimas, uždarinėjant bankų skyrius ir kartu mažinant paslaugų prieinamumą regionuose. Vykstant neišvengiamai skaitmenizacijai, Europos Sąjungoje bankų padalinių skaičius per dešimtmetį sumažėjo 27 proc. O Lietuvoje sumažėjimas per šį laikotarpį siekė net 68 proc. Apklausos rodo, kad klientai dėl to patiria papildomų nepatogumų ir finansinių kaštų, ypač regionuose. Vadinasi, bankų pelnai didėja ir didinant paslaugų prieinamumo kaštus regionų gyventojams.

Bankams optimizuojant veiklą ir nesivargint aktyviai finansuoti smulkųjį ir vidutinį verslą, Europos komisija įvardijo, kad šalyje išlieka chroniška nepakankamo mažų ir vidutinių įmonių finansavimo problema. Finansavimo kaštai yra dideli, prašymų teikti paskolą atmetimo normos bene didžiausios Europoje, ypač sudėtingas verslo pradžios finansavimas, o kreditavimo trūkumas tik didėja.

Sisteminė rizika dėl koncentracijos ir rinkos galios

Europos Komisija šių metų vasario mėn. konstatavo, kad dideliems rinkos dalyviams išstumiant mažuosius Lietuvos bankų sektorius tapo vienu labiausiai koncentruotų visoje Europos Sąjungoje ir dėl to didėja sisteminė rizika. Lietuva jau skausmingai patyrė, kaip materializuojasi tokio pobūdžio sisteminės rizikos. Visa tai detaliai išanalizuota parlamentinio krizės tyrime.

Kaip žinia, bumo metu keli dominuojantys užsienio kapitalo bankai „užpylė“ šalies ekonomiką pigaus, burbulus pučiančio ir ūkį iškraipančio kredito srautu. Kritiniu momentu imta atitraukinėti tarpbankinį skolinimą patronuojamiesiems bankams atgal į patronuojančius bankus ir užkeltos palūkanų normos, taip sukeliant ir pagilinant krizę.

Kai krizės metu Vyriausybė, nusižeminusi ir su kepure rankoje prašė šalies bankų jai skolinti neviešu būdu, bankai skolino drakoniškomis sąlygomis (brangiau nei viešuose aukcionuose, be to, skolinimą eurais pabranginant iki skolinimo litais kainos).

Beje, kaip konstatavo Valstybės kontrolė, visa tai buvo daroma neskaidriai. Taip pat parlamentinė krizės tyrimo komisija nustatė, kad Lietuvos bankas savo laiku įteisino visiškai netinkamai reglamentuotą tarpbankinių palūkanų normų („Vilibor“) nustatymo tvarką, kuria iš esmės iškreiptos konkurencinės sąlygos ir kuria krizės įkarštyje – pačiu jautriausiu metu – bankai puikiai pasinaudojo be pakankamo ekonominio pagrindimo užkeldami palūkanų normas ir taip perkeldami įvairias rizikas bei krizės (kurią patys žymia dalimi ir sukėlė) nuostolius klientams.

Visa tai galiausiai turėtų sulaukti politinio ir teisinio įvertinimo, nors tam tikros verslo, institucinės ir politinės jėgos išvien kryptingai dirba, kad parlamentinio krizės tyrimo metu išryškėjusios problemos taip ir liktų visuomenės nesuvoktos, atsakingieji neįvardyti, o teisingumas neatstatytas.

Kaip užtikrinti finansinį stabilumą ir rinkos jėgų pusiausvyrą?

Šiame kontekste būtina griežčiau riboti koncentraciją bankų sektoriuje. Tiesa, viešojoje erdvėje viską apvertus aukštyn kojomis buvo keliama isterija, kad esą siūloma nacionalizuoti bankus. Bankų apmokestinimas – kitas svarstomas variantas, bet, vėlgi, mokėjimų krepšelio pavyzdys parodė, kad jei bankai turi didelę rinkos galią, papildomi kaštai gali būti tiesiogiai perkelti klientams.

Bandymai vilioti naujus rinkos dalyvius į seniai pasidalintą rinką taip pat kol kas nelabai sėkmingi ir šiek tiek primena naujų prekybos tinklų atėjimo į rinką sunkumus. Jei geriausios vietos parduotuvėms jau seniai užimtos, o ryšiai su tiekėjais ir pirkėjais suformuoti, tai naujiems tinklams išsikovoti vietą rinkoje sunku. Taip ir bankų sektoriuje – didžiausią klientų, ypač indėlininkų, bazę turintys bankai dėl „tinklo efektų“ ir kitų priežasčių turi stiprų konkurencinį pranašumą prieš kitus, ypač naujus rinkos dalyvius.

Kalbant apie valstybinį komercinį banką, iškart gąsdinama didžiuliu investicijų poreikiu, nesuvaldomomis rizikomis, užprogramuotais nuostoliais, o daug kam tai tiesiog atrodo „neprogresyvu“. Todėl galbūt verta veikti etapais. Galbūt iš pradžių verta galvoti apie itin saugų, šalies finansinį stabilumą ir nacionalinius interesus padedantį užtikrinantį, ganėtinai siaurą paslaugų profilį turintį valstybinį banką.

Taigi, pradžioje tai galėtų būti į mokėjimų ir sąskaitų aptarnavimą orientuotas bankas (įkurti tokį banką nėra itin sudėtinga ar brangu). Indėlininkų bazę galėtų sudaryti viešojo sektoriaus įstaigos ir įmonės (beje, čia vertėtų priminti faktą, kad privačiuose komerciniuose bankuose lėšas laikiusios viešojo sektoriaus įstaigos ir organizacijos dėl banko „Snoras“ ir Ūkio banko griūčių prarado dešimtis milijonų eurų). Tačiau neabejotinai prie jų ilgainiui prisijungtų ir dalis didžiųjų bankų diktato toleruoti nenorinčių gyventojų ir įmonių.

Svarbu tai, kad valstybinio komercinio banko finansiniais ištekliais galėtų būti kredituojami infrastruktūriniai projektai (tame tarpe projektai, bendrai finansuojami ES programomis, pavyzdžiui, pagal vadinamąjį Junkerio planą) ir pats valdžios sektorius, pavyzdžiui, perkant Vyriausybės obligacijas.

Beje, jei žymią banko turto dalį sudarytų Vyriausybės obligacijos (čia labiau kalbama apie atvejį, kai Vyriausybės skolinimosi kaina nebus tokia palanki kaip šiuo metu), reguliacinis kapitalo poreikis galėtų būti daug mažesnis negu šiuo metu viešojoje erdvėje pateikiami vertinimai.

Apskritai iš pastarosios krizės patirčių akivaizdu, kad finansinio stabilumo ir sklandaus viešųjų finansų veikimo požiūriu yra itin svarbu, kad ekonominio nuosmukio metu Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje būtų aktyvūs rinkos žaidėjai, teikiantys kreditavimą konkurencingomis sąlygomis. Taip pat be didelės rizikos ar galimybių korupcijai bankas galėtų teikti ir kitas sudėtingo rizikos valdymo nereikalaujančias paskolas, pavyzdžiui, būsto paskolas, nedidelės apimties vartojimo kreditus ir pan.

Tolesniuose etapuose, valstybiniam komerciniam bankui tvariai veikiant, paslaugų spektrą galima būtų plėsti. Reiktų atsigręžti ir į finansinių paslaugų prieinamumo regionuose problemas, smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimą. Plečiant regioninį tinklą, galbūt įmanoma pasiekti prasmingą sinergiją vykdant veiklą kartu su didelį klientų aptarnavimo tinklą turinčiu „Lietuvos paštu“, kaip buvo numatyta LVŽS 2016 m. rinkiminėje programoje.

Tinkamai valdomas valstybinis bankas, siekiantis suderinti indėlininkų, skolininkų, ir strateginius valstybės interesus, pasirinkęs santykinai saugų veiklos modelį ir neorientuotas vien į maksimalios finansinės grąžos siekį, išties galėtų sukurti apčiuopiamą konkurencinį spaudimą ir reikšmingai supurtyti užsistovėjusį šalies finansų sektorių, kuris priežiūros institucijoms toleruojant galingų užsienio finansinių grupių jau seniai paverstas šalies finansinių išteklių „melžimo aparatu“.

Galiausiai reikia turėti omenyje, kad bankai pirmiausiai uždirba ne kurdami inovatyvius produktus ir paslaugas, o tiesiog pasinaudodami nusistovėjusio bankų sistemos veikimo modelio nulemta jų turima galia kurti pinigus ir perkamąją galią, todėl tinkamų konkurencinių sąlygų atkūrimas ir bendrai finansų sektoriaus demokratizavimas vienokia ar kitokia forma yra būtinas.

Taip pat tai galėtų reikšmingai sustiprinti šalies ekonominį ir finansinį atsparumą krizėms, nes valstybinis komercinis bankas globalios krizės akivaizdoje neatitrauktų finansinių išteklių iš šalies, priešingai negu pasielgė užsienio kapitalo bankai per pastarąją krizę.