Tik staiga iš Vyriausybės ateina žinių nuotrupa, kad „iš esmės“ pritaria planui, pagal Lietuva per ateinantį dešimtmetį numato išleisti 14 milijardų įvairiems reikalams, susijusiems su klimato kaita. Ir jokių paaiškinimų, tarsi tie milijardai mums būtų kažkokie visai nereikšmingi niekniekiai. Ir jokių išsamių ir viešų diskusijų.
Pasirodo, Vyriausybė visiškai slaptai yra parengusi šalies energetikos ir klimato srities veiksmų planą, kurio projektas be jokių viešų aptarimų jau derintas su Briuseliu. O tame biurokratiškai nekaltai planu vadinamame dokumente – milžiniški Valstybės įsipareigojimai ir labai sunkiai įgyvendinami tikslai. Norint juos pasiekti, gali tekti atsisakyti kitų, jau įgyvendinamų projektų.
Negana to, tas planas atrodo labai žinybiškai, tarsi būtų „sumestinis“, o jo atskiros dalys prieštarauja viena kitai ir anksčiau valstybės patvirtintiems planams bei strategijoms. Toks tarsi atžagariomis rankoms sukurptas planas didžiausią pavojų ir kelia kituose strateginiuose dokumentuose apibrėžtam tikslui siekti Lietuvos elektros tinklų sinchronizavimo su europiniais tinklais ir toms priemonėms, kurias yra numatyta įgyvendinti, siekianti šio svarbaus tikslo.
Išėjimas iš Rusijos valdomo BRELL energetikos sistemos ir mūsų elektros tinklų sinchronizavimas su europiniais iki šiol yra laikomas vienu svarbiausių nacionaliniu tikslu ir prioritetu. Tai būtų tarsi galutinis nepriklausomybės nuo buvusios imperijos įtvirtinimas energetikoje.
Naujajame klimato ir energetikos plane sinchronizavimo būtinybė minima gan dažnai, įvardijami ir jai pasiekti būtinos prielaidos bei veiksmai. Bet kitose plano dalyse įtvirtinamos nuostatos ir priemonės, kurios sinchronizavimą 2025 metais daro neįmanomą.
Pavyzdžiui, sinchronizavimo sąlygos reikalauja, kad pati valstybė turėtų gebėjimą palaikyti elektros sistemos stabilumą veikiant izoliuotu režimu. Tai reiškia, kad privalome savo sistemoje turėti pakankamą elektrą generuojančių pajėgumų elektros vartojimo poreikiams užtikrinti. Taip pat reikia pakankamai balansavimo pajėgumų ir rezervinių galių, kad būtų galima užtikrinti stabilų sistemos veikimą ilgesnį laiką.
Tuo tarpu siekiant įgyvendinti kovos su klimato kaita priemones, plane jau kitais metais numatoma galutinai uždaryti beveik visas dar nuo sovietinių laikų užsilikusias dujine elektrines – 1300 MW galios generuojančių pajėgumų.
Naujų biokuru ir atliekomis kūrenamų jėgainių per kitus dvejus metus atsiras viso labo tik dešimtadalis to, ką ketinama uždaryti – apie 130 MW. Lietuvoje maksimalus galios poreikis dieną siekia apie 2000 MW, taigi atsijungus nuo rusiškos sistemos elektros pasigaminti tiesiog neturėsime kur. Apie kokią sinchronizaciją 2025 metais mes tada galime kalbėti?
Kita bėda yra susijusi su įsipareigojimu beveik pusę suvartojamos elektros 2030 metais gamintis iš atsinaujinančių šaltinių. Numatoma, kad didžioji dalis bus gaminama vėjo jėgainėse, gal net jūroje. Bet perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“, kuris yra atsakingas už elektros tiekimo patikimumą ir saugumą, tvirtina, kad tokie vėjo jėgainių pajėgumai gali pažeisti sistemos stabilumą ir nėra suderinami su sinchronizavimo projektu.
Apie naujus dujinius generavimo pajėgumus nėra net ko svajoti, nes plane jiems nenumatytos papildomos anglies dvideginio išlakų kvotos. Kita vertus, jie negali atsirasti ir dėl to, jog Lietuvos institucijų reguliuojamos elektros rinkos sąlygomis jie veikti vargu ar galėtų, nes šiuo metu Lietuvoje esantis našiausias dujinis blokas šiemet apskritai neveikė. Nes valdžia taip sureguliavo rinką. Kas tokiomis sąlygomis galėtų investuoti į naujų generavimo pajėgumų statybą?
Kai galimybės gamintis elektrą iš vėjo ribotos, lieka saulė. Bet plane energetikos sistemos patikimam veikimui žymiai draugiškesnių saulės jėgainių plėtra dėl nesuprantamų priežasčių nėra numatyta. Nors pagal praėjusiais metais tos pačios valdžios patvirtintą energetikos strategiją ta saulės energetikos plėtra turėjo būti ypač sparti.
Taigi jei planas išliks toks, koks yra, apie sinchronizavimą nėra ko svajoti nei 2025 m., nei 2030 m., nes valdžia sudaro vaizdą, kad kovos su klimato kaita ir sinchronizacijos tikslai tuo pat metu negali būti įgyvendinti.
Bet rimčiau įsigilinus neatrodo, kad abu šie kovos su klimato kaita ir sinchronizavimo tikslai Lietuvoje nėra suderinami. Tai tikrai galima padaryti. Tiesiog reikia tinkamai sudėlioti prioritetus ir pasirinkti reikiamas priemones. Tik niekas dėl to nesuka galvos.
Jei sinchronizavimą atidedame, kyla dar viena bėda. Jeigu mes negalime pasigaminti elektros patys, nes vienas savo jėgaines būsime uždarę, o kitos negalės gaminti elektros dėl aplinkosauginių reikalavimų, tai akivaizdu, kad elektrą ir toliau dideliais kiekiais teks importuoti.
Kaip tyčia tuo pat metu ketinama atidaryti Astravo branduolinę. Atsiras didžiulė pasiūla už priimtiną kainą. Įsivaizduokime, kaip atrodys situacija artėjant 2025 metams – pralaidumai tarp abiejų šalių beveik neriboti (nes laidų niekas neplanuoja atjungti), sisteminiai elektros srautai per Lietuvą teka, latviai tą elektrą perka nepaisydami mūsų niurzgėjimo.
Mes lyg ir spardomės, nors elektros trūksta, bet kur pasigaminti nebeturime. Be importo, elektros kainos didėja, nes neturime savo pajėgumų, o sinchronizavimo nebenusimato, nes neįvykdome techninių sąlygų turėti pakankamai savo generacijos. Sunku net įsivaizduoti, kaip tada valdžia galėtų laikytis elektros embargo ir kaip galėtų atsilaikyti spaudimui pragmatiškai pirkti elektrą ir nebesukti galvos nei dėl naujų gamybos pajėgumų, nei dėl miglotų sinchronizavimo planų. Tai būtų strateginė Lietuvos interesų išdavystė, pridengta gražia kovos su klimato kaita skraiste.
Klausimas tik ar valdžia į tokį scenarijų stumia sąmoningai, ar tiesiog viskas daroma atbulomis rankomis, skubama ir pernelyg nesigilinama kur toks neatsakingas žaidimas strateginiais reikalais mus visus nuves.