Ne dėl ko kito, o dėl mūsų pačių pasidalijimo į daugybę interesų grupių jau kažin kelintame Seime nėra visų neva taip trokštamo sutarimo. Jei partijos galės patekti į parlamentą surinkusios dar mažiau balsų negu dabar, tai bus dar mažiau sutarimo – bet tai kita tema.
Dėl Seimo nesutarimo Lietuvos įstatymų leidyba yra gausi ir nenuosekli. Šalia akivaizdaus partinio pasidalijimo politikai dar atstovauja ir verslo interesams. Čia ir prasideda sunkumai, nes, pavyzdžiui, vieniems verslininkams reikia sumažinti mokesčius tam tikroms prekėms ar veiklos rūšims, o kitiems – priešingai, padidinti apmokestinimą siekiant riboti konkurenciją.
Dėl to nutaikiusi palankų momentą kokia nors politikų sąjunga „pramuša“ įstatymą, kurį paskui kas nors „permuša“ ar „atsuka“ atgal. Ir taip – be jokios regimos pabaigos.
Kaip visa tai atrodo, puikiai matome dabar – priimant biudžetą. Nežinau, ar kam nors dar pavyksta sekti visus siūlomus pakeitimus ir papildymus. Jei trumpam atsitrauktume nuo detalių, tai pastebėtume, kad padėtį lemia du esminiai veiksniai.
Visų pirma, jau minėta interesų įvairovė ir nerealistiškas, bet neišvengiamas politikų siekis visus tuos interesus patenkinti. Neišvengiamas jis dėl to, kad kiekvienas visuomenės grupę ar grupelę atstovaujantis parlamentaras tikisi, kad būtent jo gudrybė suveiks ir būtent jo pataisa „praslys“.
Antras svarbus veiksnys yra Seimo kadencijai baigiantis sumenkęs daugumos magnetizmas. Anksčiau siekis išlaikyti valdžią versdavo koaliciją labiau suderinti pozicijas, taip pat ir dėl biudžeto. Dabar rinkimai jau arti ir kiekvienas už save.
Taip ir nutinka, kad Lietuvos Seimas išleidžia maždaug dešimt kartų daugiau įstatymų negu britų parlamentas. Įstatymų gausa (beje, nuolat auganti) yra geriausias šios Lietuvos valdžios šakos nestabilumo ir nenuoseklumo rodiklis.
Bet nė viena vyriausybė negali vykdyti reformų, nes reformoms būtina aiški dauguma Seime. Tuo tarpu Seime dauguma būna aiški tik tam tikra prasme – tik paviršutiniško partinio pasiskirstymo požiūriu.
Konkrečių interesų atstovavimo požiūriu paprastai nebūna aiškios daugumos, nes nuolat kinta padėtis rinkoje, o su ja ir verslo grupių poreikiai. Poreikiai, kuriuos patenkinti savo pareiga laiko ne tokia jau maža dalis Lietuvos politikų.
Todėl įprasta daugelio vyriausybių politinio veikimo forma buvo ir tebėra ne reforma, o reakcija. Savo nesugebėjimą kryptingai veikti vyriausybės maskuoja dirbtinėmis priemonėmis, kurių tenka imtis tada, kai nereformuojamose srityse padėtis tampa kritiška.
Puikus pavyzdys – Švietimo ministerijos pasiūlymas atimti finansavimą (mokinio krepšelį) iš privačių mokyklų. Logika čia labai paprasta. Atėmus finansavimą privatus mokymas pabrangs ir taps prieinamas siauresniam žmonių ratui.
Vadinasi, dalis moksleivių grįš į valstybines mokyklas, kurių statistinė padėtis laikinai pasitaisys. Gali net dar labiau pasisekti – bus sustabdytas naujų privačių mokyklų steigimas ar net dalis jau veikiančių užsidarys.
O iš tikrųjų už visko slypi dar vienos vyriausybės bejėgystė, kurios šaknys – nuolat besikeičiantis Seimo kaleidoskopas.
Suprantama, kad tokia padėtis kursto nuolatinius konfliktus visuomenėje. Konfliktus sukelia ne tik konkrečių interesų tarpusavio prieštaravimai, bet ir su laiku visuomenėje užaugantis noras pažaboti tuos interesus atsisakant demokratijos.
Būtent čia išryškėja pozityvus teismų vaidmuo. Tik teismai ir teisėsauga gali sulaikyti periodiškai visuomenėje „užverdančias“ aistras.
Teismo sprendimas, kad ir koks jis būtų, leidžia žmonėms bent trumpam pajusti valstybės valdžią, kurios jie nuolat pasigenda. Sprendimas pats savaime nuramina ar bent apramina konfliktą – tai, ko gero, ir yra tikrasis Montesquieu atradimas kalbant apie teisminę valdžią demokratijoje.
Kad ir kuo galiausiai pasibaigtų Neringos Venckienės byla ar byla dėl Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje, jų baigtis padės tašką svarbiuose visuomenės konfliktuose. Todėl aistros, bent laikinai, nuslūgs.
Tokiu būdu net ir blogi teismai gali gana ilgai apsaugoti nuo žlugimo šlubuojančią demokratiją. O Lietuvos teismai visai neblogi – jie atsikratė daugelio savo ankstyvųjų ydų.
Bet žinoma, teismų valdymas gydo simptomus, o ne ligą. Teismai negali apriboti savanaudiškumo ir sukurti visuomenėje autentiško respublikos – bendrojo gėrio pojūčio. Šia prasme teismai ne valdo, o tik tramdo.
Todėl viena Lietuvos visuomenės dalis ir toliau tikisi dar labiau pajungti valstybės aparatą savo privačių interesų tenkinimui. Kita visuomenės dalis svajoja apie griežtą ir ryžtingą valdžią, kuri pagaliau iš tikrųjų valdytų.
Bet man artimiausia trečioji visuomenės dalis – ta, kuri tyliai meldžiasi, kad nei vienos iš pirmųjų dviejų dalių lūkesčiai neišsipildytų.