Prekybininkams tokia senovinė tvarka netinka – surinkę iš lentynų Vėlinių žvakių likučius jie privalo jas pakeisti kalėdine atributika. Juk namų puošimas ir kalėdinių dovanų pirkimas yra geriausia proga priversti mus, pamačiusius mielą pūkuotą megztinį su kvailai išsišiepusiu elniuku, kurį užsivilksime vos vieną vakarą, spontaniškai atverti piniginę.

Neapsimesiu senu bambekliu, kuriam ta komercinė Kalėdų pusė trukdo gyventi. Atvirkščiai, kiekvienam katalikui turėtų būti miela matyti, kad mano Išganytojo gimtadienis yra toks reikšmingas įvykis net ir netikintiems pačia Gerąja naujiena.

Su artėjančių Kalėdų žinia viešojoje erdvėje konkuruoti sugeba tik valstybės biudžeto svarstymas Seime. Ypač kai politikai užsigeidžia patys perimti Kalėdų senelio vaidmenį ir įsiteikti dovanomis labiausiai suvaikėjusiems savo rinkėjams.

Juokingiausiai atrodo vienmandatininkų žaidimas su savo rinkėjais, siūlant kelis milijonus eurų išleisti kokiam nors vietiniam trinkelių parkui, žinant, kad tas pasiūlymas vis tiek bus išbrauktas Seimo komitetuose arba Vyriausybėje. Užtat susitikime su rinkėjais ar vietiniame laikraštyje galės pasigirti, kaip žvėrys nagais ir dantimis grūmęsi už savo rajono žmones, tik štai sostinės elitas jų gerus norus nurūšiavo į atliekas.

Išgelbėtų nuo šito politinių Kalėdų senelių šou tik vienmandačių apygardų naikinimas, tačiau tokiam Konstitucijos keitimui turėtų pritarti tas pats Seimas, kurio pusę sudaro tie patys vienmandatėse apygardose išrinkti nariai.

Nėra geresnio laiko pamatyti, kaip merdėja Lietuvos pakraščiai, už vėlyvą rudenį, kai lažą atidirbinėjantys socialinių pašalpų gavėjai baigia sušluoti iš renovuotų aikščių šlapius lapus, o ištuštėję silikatinių plytų statiniai sutemus skendi tamsoje.

Keleriais metais anksčiau ar vėliau vietinė gimnazija bus reorganizuota į pagrindinę mokyklą, paskui į pradinę, o galiausiai visai uždaryta, ką nors pakeis tik kelių mokytojų, kurie dar spės sulaukti pensijos, nepraradę darbo, gyvenime. Demografinių stebuklų tikėtis iš vaiko pinigų, kiek juos bedidintumėm, irgi neverta, nes provincijos miestelių pensininkai, kiek jiems besumokėtum, net ir labai norėdami vaikų neprigimdys. Nematau priežasties per daug džiaugtis ir mažėjančiais emigracijos skaičiais, nes daugelyje atokesnių vietovių tiesiog neliko kam emigruoti.

Kai kaimas išlaidos iki 1950-ųjų gimusią kartą, ten liks pavienių prakutusių ūkininkų vienkiemiai, turistų aptarnavimu besiverčiantieji paežerių ir tokių vaizdingų vietų, kaip Merkinė arba Veisiejai, gyventojai bei lėtą gyvenimo būdą pasirinkę ekoentuziastai. Vienintelė išeitis – kažkaip paskatinti į pensiją išeinančius miestiečius keltis gyventi į kaimą. Brangiai pardavusi savo butą Lazdynuose arba Šeškinėje ir nusipirkusi renovuotą trobą bažnytkaimyje senolių pora galėtų mėgautis buvimu gamtoje, išvengti varginančių didmiesčių spūsčių ir po truputį leisti banko sąskaitoje likusį būsto kainos skirtumą saikingiems malonumams. Trukdo tik mąstymo stereotipai apie kaimo purvynus ir varginančią buitį.

Todėl neturi jokios prasmės viešųjų pinigų įsūdymas į infrastruktūrą mirštančiose kolchozinėse gyvenvietėse ir rajonų, kuriuos seniai reikėjo prijungti prie didesnių miestų, centruose, pasikliaujant neveikiančiomis valdančiųjų partijų programų vizijomis, esą provinciją pavyks atgaivinti vien tokiais homeopatiniais vaistais, kaip parama būsto įsigijimui. Politikai taip tiesiog nusiperka savo vienmandačių apygardų rinkėjų meilę, realų problemų sprendimą perkeldami būsimoms Seimo kadencijoms.

Nepainioti valstybės biudžeto svarstymo su artėjančiomis Kalėdomis ir atpratinti politikus apsimetinėti Kalėdų seneliais galėtų padėti nebent susitarimas įžiebti eglutes miestuose ir miesteliuose tik tada, kai biudžetas bus patvirtintas ir pasirašytas Prezidento. Gal net naują tradiciją galima pradėti. Įsivaizduoju, kaip Jo Ekscelencija pasirašo biudžetą ir iškart eina drauge su sostinės meru įžiebti svarbiausią Kalėdų eglę Katedros aikštėje. Tada jau gali tai daryti ir mažesni miestai. O jei kuriais metais politikams susitarti nepavyksta, švenčiame tamsoje.

Šiemet tokia galimybė atrodo visai reali po to, kai Ramūnas Karbauskis suabejojo nacionaliniame susitarime įtvirtinta nuostata nuosekliai didinti finansavimą krašto gynybai iki 2030 m., o Gitanas Nausėda pagrasino, kad negalėtų pasirašyti biudžeto, jeigu jis prieštarautų konstituciniam Fiskalinės drausmės įstatymui. Bet labiausiai tikėtina, kad atėjus metui balsuoti už Vyriausybės pakoreguotą biudžeto projektą, Seimo dauguma nusimaukšlins įsivaizduojamas Kalėdų senelių kepuraites ir paspaus mygtukus „Už“.