Sakoma, kad iš istorijos nepasimokę paprastai būna pasmerkiami ją kartoti, todėl sveikindami Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas 101-ojo gimtadienio proga, turėtume užsiduoti sau klausimą – o ko gi mes pasimokėme iš penkių dešimtmečių ilgumo (čia sąmoningai nepridedu partizanų kovų laikotarpio) šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės istorijos?
Istorija mums primena, jog 1918 m. vasario 16 d., paskelbę Lietuvos nepriklausomybę, tuometiniai valstybės vadovai labai rimtai tikėjo, jog naujai atsiradusiai taikingai respublikai kariuomenė nebus reikalinga. Iliuzijos išsisklaidė tik metų pabaigoje – bolševikams, lenkų šovinistams ir bermontininkų neokolonialistams stipriai kramsnojant šalies teritoriją. Labai rimtai gresiant galimybei nesulaukti pirmojo respublikos jubiliejaus, 1918 m. lapkričio 23 d. tuometinis Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką.
Po nepilno šimtmečio, jau kartu su šiuolaikine taikia ir demokratine Lenkija prisijungus prie šiuolaikinės taikios ir demokratinės Vokietijos bei kitų išsivysčiusių Vakarų pasaulio šalių suformuotos Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos, Lietuva vėl, atrodė, nugrimzdo į palaimingą sapną, kuriame nebuvo vietos „kietojo“ saugumo klausimams.
Nors oficialiai Lietuvos kariuomenė buvo atkurta tik 1992 m. lapkričio 19 d., o atskiri jos daliniai (pvz., mokomasis junginys, vėliau tapęs „Geležinio vilko“ brigada) veikė jau nuo 1991 m. vasario, mūsų šalies ginkluotųjų pajėgų plėtra ilgai stokojo nuoseklumo ir retai kada sulaukdavo deramo politinio dėmesio.
Netgi šiandien, lyginant su tarpukariu, Lietuvos ginkluotosios pajėgos yra mažesnės visais rodikliais, išskyrus laivyną ir... sąjungininkus. Išties, Gruzijos ir Ukrainos pavyzdžiai netrukus įrodė, jog sąjungininkai – NATO skėtis – yra viena geriausių investicijų į saugumą. Visgi, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, būtent sąjungininkai (labai kritiški pasakytų – sąjungininkų įvaizdis) ištisą dešimtmetį buvo veiksnys, „gesindavęs“ šalies gynybos stiprinimo entuziastus. Juk kam stiprinti šalies kariuomenę, jei jau esame NATO?
Tokia, ant populizmo ribos balansuojančia, logika buvo paremtas ne vienas 2004–2016 m. laikotarpio sprendimas gynybos srityje. Gal ir atsitiktinai, bet tuometinių vyriausybių požiūrį į gynybos klausimus pirmame dešimtmetyje po įstojimo į NATO geriausiai iliustravo Žilvinas Žvagulis dainoje apie šaunų kareivį: „Mūs begalinę narsą Dievas mato / O jei kas užpuls, apgins mus NATO.“
Ir iš tiesų, nors narystė NATO suteikė postūmį kariuomenės plėtrai, tačiau neretai ji vyko lengviausia kryptimi – stiprinant elitinius dalinius, dalyvaujančius tarptautinėse, specialiųjų pajėgų operacijose. Laiku sureagavome į kibernetinių grėsmių augimą. Visgi, bendrieji krašto saugumo, teritorinės gynybos klausimai neretai likdavo antraeilės svarbos.
Yra teigiančių, kad pabusti iš šio susikurto mito apie galimybę gyvuoti NATO saugumo nišose padėjo Rusija. Kibernetinėmis atakomis prieš Estiją 2007 m. ir realiomis – prieš Gruziją 2008 m. ir Ukrainą 2014 m. – revanšistinis V. Putino režimas parodė, jog tarptautiniai susitarimai su juo verti tik tiek, kiek popierius, ant kurių jie parašyti. Ir dar tiek, kiek karinės jėgos turi kita pusė. Išties, minėtieji įvykiai tapo aliarmo signalu, tačiau būtent dabartinis Seimas ir jo suformuota Vyriausybė tapo ta jėga, kuri aliarmą nukreipė kryptinga krašto saugumo stiprinimo sritimi.
Neperdedant galima teigti, jog šios Seimo kadencijos metu Lietuvos ginkluotųjų pajėgų stiprinimui buvo padaryta daugiau nei per pastaruosius du su puse dešimtmečio kartu paėmus.
„Daugiau“ – nereiškia vien nuo 574 mln. eurų 2016 m. iki 948 mln. eurų 2019-aisiais išaugusio krašto apsaugos finansavimo. Tai ne tik infrastruktūra ar su karių aprūpinimu susiję pirkimai – tai ir sumokami mokesčiai, ir Lietuvos gamintojų uždarbis. Net 70 proc. visų asignavimų, skirtų krašto apsaugai, vienokia ar kitokia forma lieka Lietuvoje!
„Daugiau“ reiškia ir „geriau“. Pastaruosius kelerius metus žiniasklaida mirga reportažais apie steigiamus naujus ar stiprinamus esamus karinius dalinius ir įsigyjamą naują ginkluotę – nuo visureigių iki laivų ar sraigtasparnių – ir dažniausiai tokią, apie kurią mūsų kariškiai tik svajodavo.
„Daugiau“ reiškia ir „efektyviau“. Per pastaruosius trejetą metų buvo imtasi realių darbų, skaidrinant ir racionalizuojant kariuomenės įsigijimus. Kadencijos pradžioje sukurta Gynybos resursų agentūra (GRA) perėmė beveik visus kariuomenės pirkimus (pernai per GRA vykdyti ¾ visų karinių pirkimų, šiemet šis rodiklis išaugs iki 95 proc.) – tai padėjo sutaupyti milžiniškas lėšas bei įsigyti daugiau ir kokybiškiau.
Skaidresne gynybos pirkimų sistema džiaugiasi ir mūsų šalies verslas – apie tai ne kartą viešai minėjo įvairių verslo asociacijų vadovai. Visiškai pritariu ir jų siekiui tapti glaudesne krašto gynybos sistemos dalimi, nes kol kas gynybos srityje veikiančios įmonės Lietuvoje, kurių yra apie 50, daugiausia gyvena iš eksporto ir gerą reputaciją užsitarnauja kitose šalyse.
Neseniai stebėjome, kaip lietuvis, karys pagal išsilavinimą, bankų vidinių procesų ekspertas, vadovavęs daugeliui Lietuvos gynybos sistemos reformų, išaugo viceministro mundurą ir tapo NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoju. Manau, kad tai yra puikus Lietuvoje įvykusių reformų įvertinimas. Akivaizdu, kad per pastaruosius metus pasiekėme tą stadiją, kai politikai ir generolai nebesiruošia praėjusiam karui, o realiai vertina šalies sugebėjimą atsispirti dabartinėms ir ateities grėsmėms. Visgi, šio Seimo kadencijai pasisukus link pabaigos, lieka dar nemažai abejonių dėl pastarųjų metų krašto apsaugos stiprinimo pasiekimų tvarumo.
Pirmasis ir svarbiausias jų – abejonė, ar tikrai, kad ir kokie būtų rinkimų rezultatai, naujasis Parlamentas ir Vyriausybė tęs krašto saugumo stiprinimo politiką? Atrodytų, nerimauti daug pagrindo nėra – pernai rugsėjį pagrindinės politinės partijos pasirašė LVŽS inicijuotą susitarimą, įpareigojantį iki 2030 m. gynybai skirti 2,5 proc. nuo BVP.
Kita vertus, sociologinės apklausos rodo, kad auga populiarumas ir politinių partijų, ne tik atsisakiusių prisijungti prie šio susitarimo, bet ir savo laiku spėjusių pasižymėti itin abejotinais sprendimais gynybos srityje. Todėl, kai po metų atsinaujins Lietuvos politinis kraštovaizdis, svarbu, kad gynybos klausimai nepatektų jau įrodžiusiems savo gebėjimus kraštą ginti tik patriotiniais šūkiais ar „auksiniais šaukštais“ bei politinėms jėgoms, atvirai atsisakiusioms įsipareigoti krašto saugumui.
Antra, visuomenės parama šalies gynybos stiprinimui nėra itin didelė. Vos kas dešimtas šalies pilietis „visiškai pritaria“ ir kas ketvirtas „greičiau pritaria“ siekiui iki 2030 m. gynybai skirti 2,5 proc. BVP. Tuo metu visiškai ir greičiau nepritariančiųjų yra gerokai daugiau – atitinkamai 21,6 proc. ir 30,3 proc. O juk šalies atsparumas užsienio grėsmėms tiesiogiai priklauso nuo piliečių pasirengimo priešintis agresoriui! Kaip matome, erdvės švietėjiškai veiklai yra daugiau nei pakankamai.
Trečia, labai svarbu, kad mūsų „namų darbų“ rezultatų nesugadintų užsienio srovės. Jau netrukus gali tekti rinktis tarp makronėjančios – t. y. kolektyvinio saugumo nauda abejojančios – Europos ir į saviizoliaciją linkstančios JAV.
Netolimoje ateityje gali tekti aiškiai užimti vieną konkrečią pusę Turkijos klausimu. Gali tekti ieškoti atsako putiniškos Rusijos mėginimams energetiniais ištekliais nusipirkti atskirų ES šalių politikus. Ir tai tik keletas šalies saugumo aspektų, kurie ir toliau turi likti svarbia užsienio politikos užduotimi. Todėl turime ir toliau stiprinti tiek formalius, tiek ir per šią kadenciją gerokai išsiplėtusius neformalius kontaktus su mūsų karinio saugumo partneriais Vakaruose.
Na ir, kaip mėgstama sakyti baigiant pasisakymus anglų kalba – last, but not least – neturime teisės užmiršti, kad svarbiausia kiekvienos mašinos dalis yra žmogus. Ši taisyklė itin galioja kariuomenėje. Būtent tai, kiek saugus dėl savo, savo šeimos ateities jaučiasi karys, didele dalimi apsprendžia jo motyvaciją mūšio lauke. Skyrus pakankamą finansavimą gynybos sričiai, turime sutelkti dėmesį ne į didelių finansinių sąnaudų, o socialiai atsakingo požiūrio reikalaujančias sritis, tokias kaip kario teisių ir socialinių garantijų apsauga, gyvenimo, tarnybos ir profesinio tobulėjimo sąlygų gerinimas, socialinis karių šeimų saugumas, ypač – maitintojo sužeidimo ar žūties atveju.
To nepamirškime sveikindami Lietuvos Respublikos kariuomenę 101-ojo gimtadienio proga ir galvodami apie rinkimus į keturioliktąjį Lietuvos Respublikos Seimą.