Nelaimingieji mažamečiai išgyvendavo tėvų, brolių ir seserų mirtį, būdavo priversti patys prasimanyti maisto, susirasti užuovėją nuo šalčio, pastogę nakvynei.

Kadaise turtingam ir klestinčiam Rytprūsių kraštui virtus karo nualinta dykuma, daugelio mažųjų benamių žvilgsniai krypo į Lietuvą – savotišką „pažadėtąją žemę“, kur didesnės galimybės išgyventi.

Suomijoje gimusi švedų kilmės žurnalistė Sonya Winterberg savo knygoje „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“ nagrinėja be galo skaudžią, tačiau iki šiol mažai kam žinomą temą – vadinamųjų „vilko vaikų“ likimus.

Tarp vilko vaikų sklandė naivūs, dažnai be galo pagražinti pasakojimai, kad ten, Lietuvoje, – kur kas saugiau, ramiau ir sočiau nei išprievartautoje tėvynėje. Būtent tai ir lėmė „vokietukų“ (taip juos vadino mūsų krašte) atsiradimą Lietuvoje, jų gyvenimą tarp lietuvių, dažnai nelengvą, gavus naujas lietuviškas tapatybes ir vis labiau išsitrinant vokiškai savimonei.

Su Vokietijoje gyvenančiais giminaičiais daugelis buvusių „vilko vaikų“ susitiko tik kritus Geležinei uždangai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Savo knygoje S. Winterberg pasakoja apie konkrečių žmonių likimus. Kai autorė rinko medžiagą, didžioji dalis buvusių pokario našlaičių gyveno Lietuvoje. XX a. pabaigoje kai kurie iš jų bandė repatrijuoti į Vokietiją ir ten įsikurti, bet nepritapę grįžo atgal.

Kiekvieno „vilko vaiko“ pasakojimas – labai asmeniška, jaudinanti istorija. Nelaimingi vaikai tapo dviejų tarpusavyje susigrūmusių monstrų, raudonojo ir rudojo, aukomis, negailestingo likimo įkaitais. Pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusi S. Winterberg knyga „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“ nė vieno nepaliks abejingo.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Dar prieš baigiantis mūšiams laimėtojai ėmė keršyti – keršyti už tas kančias, kurias dėl vokiečių kaltės patyrė milijonai žmonių. Pirmiausia už Hitlerio karą gavo sumokėti moterys: jos kasdien buvo prievartaujamos ir žudomos.

Bėgimas, badas, vienatvė ir mirtis buvo ne vokiečių pralaimėjimo, bet prievartinio Hitlerio valdymo ir jo pradėto pasaulinio karo pasekmė. Tačiau ar to meto vaikai galėjo šitai suprasti?

1945 metų sausį karo baisybės pasiekia ir Kionigsberge gyvenančią Evą Briskorn, dabar jau dvylikametę. Mama ragina Evą ir jos jaunesniuosius brolius ir seseris – Manfredą, Reinhardą, Siegfriedą, Giselą, Rudį ir Sabinę – kuo greičiau palikti namus.

Reikia bėgti – nedelsiant. Per ledą ir sniegą mama tempia rogutes, tikėdamasi išgelbėti būtiniausius daiktus. Gatvėse knibždėte knibžda pabėgėlių; žmonės vis nustumiami į gatvės pakraštį, kad pro begalines minias galėtų pravažiuoti pirmenybę turintys kariniai automobiliai.

Nejausdama kojų Eva klampoja greta mamos. Šiai neužtenka rankų mažyliams. Jie paeiliui gali paėjėti, įsikibę į laisvąją ranką. Dar niekada gyvenime Evai neteko eiti taip toli. Jai tai šalta, tai karšta, ji visąlaik pavargusi ir alkana.

Knygos „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“ viršelis
Foto: Leidykla "Briedis"


Šeima netoli tenusigauna. Po dviejų dienų kelionės pėsčiomis pabėgėlius už Kionigsbergo pasiveja Raudonoji armija ir ima varyti pirmyn. Aiman! Juos lenkia rusų karinis sunkvežimis, penkiametis Siegfriedas išsigandęs netenka pusiausvyros ir nusirita po sunkvežimio ratais. Žūva vietoje. Šeimą ištinka šokas, sunkvežimis nuvažiuoja, niekas nesustoja padėti suakmenėjusiai motinai.

Pirmoji atsitokėja Eva, suvynioja broliuką į antklodę ir paguldo ant rogučių – jie privalo eiti toliau. Nėra nė kalbos, kad galėtų čia palaidoti vaiką. Žemė įšalusi, daug sniego. Visą laiką girdėti pabūklų griausmas ir žemai skrendančių lėktuvų ūžesys. Kareiviai negailestingai gena juos laukais ir keliukais per sustingusį žiemos kraštovaizdį.

Žingsnis po žingsnio, ir štai visi vaikai lieka be batų. Po kelių dienų pabėgėliai pasiekia kaimą ir čia didelėje daržinėje sugula į šiaudus. Mažyliai verkia, kol užmiega. Netoliese esančiame miškelyje Eva su mama paguldo Siegfriedą į apleistą apkasą amžino poilsio. Be kastuvo, lopetos ar kokio kito įnagio – neturi kitos išeities, kaip tik plikomis rankomis iš bėdos užkapstyti kūnelį sniegu ir žemėmis. Eva ir šiandien negali to prisiminti neapsipildama ašaromis.

Kitą vakarą juos kaip gyvulius suvaro į tvartą be stogo. Žemė nuklota šiaudais, žmonės į juos įsirausia, tikėdamiesi truputį sušilti. Ryte pabudusi Eva kurį laiką galvoja atsidūrusi danguje. Pasnigo, jie guli baltuose pataluose. Ko gero, kančios baigėsi. Taip turėtų atrodyti rojus, mintija Eva. Gal ji naktį numirė, ir dabar ją globos angelai? Tačiau vaiką negailestingai greitai vėl įsiurbia tikrovė. Gurguolė rikiuojasi ir traukia toliau.

Begaliniame kelyje jie nuolat regi lavonus. Ant medžių kabantys pakaruokliai siūbuoja vėjyje kaip marionetės. Pakelės grioviuose guli krauju permirkę civiliai. Eva niekaip nepripranta prie šitų vaizdų. Tolumoje jie dažnai mato vokiečių kareivius ir karštai tikisi būti išgelbėti.

Kartą Eva nusiriša nuo galvos skarelę ir pamojuoja. Prie jų tučtuojau prišoka rusų kareivis ir šiurkščiai griebia Evą už rankos. Ją užstoja mama. Mama per daug gerai žino, nuo ko reikia saugoti dukterį. Ją pačią raudonarmiečiai išprievartavo jau kelis kartus. Po to ji vis parsivilkdavo pas vaikus ir kitą rytą traukdavo su jais toliau. Šįsyk kareivis palieka Evą ramybėje.

Antrasis pasaulinis karas
Foto: Leidykla "Briedis"


Vieną kartą jie kelioms dienoms įsikuria apleistoje valstiečių troboje. Aplinkiniuose laukuose Eva parenka sušalusių bulvių. Juodut juodutėlių. Jos atšildomos ant geležinės krosnelės mažoje virtuvėlėje, paskui sutrinamos, kad būtų galima iškepti be keptuvės kaip bulvinius blynus.

Rudis, niekaip nesuprantantis, kodėl jie kasdien valandų valandas klampoja per šaltį, visą laiką kartoja tą patį: „Nenoriu mirti, bet esu toks pavargęs, kad noriu mirti. Aš nenoriu mirti, bet esu toks alkanas!“ Mama apimta nevilties ir nuolat verkia. „Vaikeli, ką man daryti? – šaukia ji. – Juk aš nieko negaliu pakeisti. Nieko negalime nusipirkti, juk nieko nėra.“

Rudis dar kiek painkščia, o paskui miršta, paprasčiausiai užmiega. „Užmigus“ ir mažajam Manfredui, Eva puola į juodžiausią neviltį. „Su juo mirė ir dalelė manęs, – sako ji šiandien. – Jis gulėjo, o aš laikiau jį už rankos. Nenorėjau, kad išeitų. Jis baisiai nusilpo nuo bado ir šalčio. Juk jie buvo dar visai maži, o aš buvau vyriausia.“ Lieka kaltės jausmas, kad pati tą metą išgyveno. Kai nuo šiltinės miršta Sabinė, Eva palūžta. Gal mirtis – tai išganymas, nuoširdžiai viliasi ji.

Eva nežino, kiek laiko truko ta odisėja. Pasiekusios Povalkeno kaimą Vakarų Prūsijoje jos gali laikinai apsistoti. Valgyti ir čia nieko nėra. Eva eina ieškoti dilgėlių, lapų ir žievių – iš jų mama ant laužo verda skystą sriubą. Jos liko trise: Eva, mama ir dešimtmetė Gisela.

Devynmetė Christel Nitsch iš Gros Šionau Gerdaueno apskrityje – jauniausia iš vienuolikos vaikų. Dvi jos seserys ištekėjusios. Vyriausiasis brolis Albertas dar 1944-aisiais žuvo Rusijoje. Tėvas dirba prie valstybinio geležinkelio Pilau, smarkiai geria ir net savaitgaliais neaplanko šeimos. Palikta likimo valiai motina neišmano ko griebtis ir artinantis Raudonajai armijai jaučiasi kaip suparalyžiuota.

Pirmasis kaimą palieka kaimynas Mischkė su šeima. Mitrus valstietis pasikinko į roges geriausius arklius, susikrauna visą mantą... ir staiga susiduria su nenumatyta kliūtimi. Jo senutė motina nė nemano palikti ūkio, kuriame pragyveno visą gyvenimą. Mischkė įtikinėja ją iki paskutinės minutės – veltui. Be motinos, ūkyje lieka dar du seni paliegę kuinai ir iškleręs čigoniškas vežimas.

Kelioms šeimoms, tarp jų ir Christel motinai su mažiausiais vaikais, tai galimybė pabėgti. Pagaliau šešiolika žmonių leidžiasi į nežinią. Suaugusieji eina pėsčiomis, nes arkliai per silpni, kad visus patrauktų. Christel, kaip mažiausiajai, leidžiama sėdėti vežime. Kaip ir visi vaikai, ji aptūlota keliais sluoksniais drabužių, tad vos gali pajudėti. Jai tai didžiulis nuotykis.

Visą dieną keliavę, jie pasiekia apleistą sodybą. Arkliai nuvaryti, jiems būtina pailsėti. Sodyba palikta neseniai ir labai skubiai. Tvarte stovi karvės ir kiaulės, kamaroje esama maisto atsargų, taigi keliauninkų grupelė bent šį vakarą aprūpinta. Menka paguoda, nes jau kitą rytą reikia traukti toliau. Kelias pilnas pabėgėlių; grioviuose voliojasi ne tik antklodės, vežimaičiai ir dviračiai, bet ir tįso kritę arkliai. Net Christel pamažu suvokia rūstų padėties rimtumą. Jau nebežino, kiek dienų keliauja. O tada žmonės vienas per kitą ima garsiai rėkti kažką nesuprantamo: „Rusai ateina!“ Kažin ką tai galėtų reikšti?

Kai kareiviai mėgina atskirti vaikus nuo motinų, tie deda į kojas; bet kareiviai ne itin stengiasi sugauti mažuosius, jiems labiau rūpi vyresnėliai. Iš saugaus atstumo Christel stebi, kaip kareiviai šiurkščiai juos nusitempia. Ji dar nežino: jos brolis ir sesuo galiausiai atsidurs darbo lageryje Sibire. Christel jų daugiau niekada nebeišvys.

Foto: AFP/Scanpix


Mama iš paskutiniųjų gina mažylius. Raudonarmiečiams primeluoja, neva vaikai serga šiltine. Apgaulė pavyksta, ir šeima laikinai paliekama ramybėje, nors kurį laiką negali keliauti toliau. Maisto atsargos netrukus baigiasi, tad vaikai renka viską, ką randa gamtoje, įskaitant varles ir sraiges. Iš nevilties medžioja kates ir šunis. Praėjus geram pusmečiui nuo išvykimo mama miršta nuo bado ir išsekimo.

O štai devynmečio Lotharo Wegnerio šeimai bėgti atrodo per daug pavojinga, jie verčiau kenčia Kionigsberge. Per 1944-ųjų Kalėdas šeima susiburia paskutinį kartą. Kelioms dienoms grįžta net tėvas. Tarsi nujausdami būsimą nedalią suaugusieji padaro šeimos nuotrauką. Horstas, vyresnysis brolis, yra šešiolikmetis ir paimamas į priešlėktuvinės gynybos padėjėjus. 1945 metų pradžioje padėtis Kionigsberge vis slogesnė; tą jaučia ir Lotharas. Sritis seniai atkirsta nuo Vokietijos; trūksta būtiniausių dalykų. Kai kurie kaimynai sėda į laivus, turinčius evakuoti pabėgėlius. Tačiau sovietų karinės oro pajėgos atakuoja visus pasiekiamus civilinius objektus.

Niekas nežino, kur tyko mirtis – apgultame mieste ar jūroje. Lotharo mamos nuomone, šeimai saugiau priešlėktuvinėje slėptuvėje. Bet tik nedaugelis moterų, vaikų ir senių galvoja panašiai. Kionigsbergas virto vaiduoklių miestu.

1945-ųjų balandį Lotharas su mama, sesute Ingrid ir pasilikusiais kaimynais vėl kiūto rūsyje. Visi apimti baimės. Merginos ir jaunos moterys visaip darkosi: išsitepa plaukus purvinu vandeniu, veidą išsiterlioja suodžiais, – daro viską, kad atrodytų kuo bjauresnės ir atstumiančios. Lotharas nesupranta, kodėl jos taip elgiasi. Girdėti, kaip gatvėje kalena kulkosvaidžiai, sproginėja granatos ir artilerijos sviediniai. Kurtina tankų vikšrų žvangėjimas. Staiga rūsio durys atplėšiamos, į vidų įsiveržia jauni raudonarmiečiai su šautuvais rankose ir visus išvaro laukan. Kareivių išvaizda bauginanti.

Vis dėlto iš pradžių atrodo, kad suaugusieji baiminosi be reikalo. Žmonės į lauką išvedami pamažu, kone mandagiai. Keli vaikinai pavėdėjami į šalį, Lotharas gali likti su mama ir sesute. Jiems paaiškinama, jog bus išvesti iš miesto, nes čia vyksią dar žiauresni mūšiai. Kolona pėsčiomis patraukia į užmiestį, o sutemus apsistoja kažkokio dvaro daržinėje. Lotharas išsekęs, mama ir sesutė taip pat vos pajuda.

Mama drąsina vaikus, o Lotharui darosi vis baisiau. Gal rusai dabar juos sušaudys? Bet kodėl jie to nepadarė iš karto? Tačiau Lotharas privalo būti narsus berniukas – tai atsisveikindamas pažadėjo tėčiui. Jis reikalingas mamai ir sesutei, tad ryja be paliovos plūstančias ašaras.

Ateinančią naktį Lotharas išgyvena dar niekada nepatirtą siaubą. Ir niekada nepatirtą visiško bejėgiškumo jausmą. Mato, kaip kareiviai moterims ir merginoms plėšia nuo kūno drabužius, parsiverčia jas ant žemės ir įsiskverbia joms tarp kojų. Girdi, kaip mama kenčia ir meldžia pagalbos, bet niekuo negali padėti. Tą naktį baigiasi Lotharo vaikystė.

Rytą neįprastai tylu. Jokių mūšių, jokio pabūklų griausmo. Aplink daržinę slampinėja vos keli kareiviai, rodo išniekintoms moterims, jog jos galinčios eiti. Tačiau grįžti nėra kur. Vos pasiekus miesto pakraštį, Lotharas mato, kad visi gyvenamieji namai nusiaubti. Langų stiklai išdaužyti, pro vaiduokliškas angas plaikstosi sudraskytos užuolaidos, sodeliuose mėtosi baldai ir porceliano šukės.

Vedina vaikais mama tylomis skuba gatvėmis. Visur tas pats tragiškas vaizdas. Pagaliau jie atsiduria savo bute. Lotharas suklinka: viskas suniokota ir išplėšta, antklodės supjaustytos. Vėjyje lyg tirštos snaigės po kambarį sūkuriuoja plunksnos. Per ateinančius mėnesius iš šeimos narių išgyvens tik vienas – Lotharas.

1944 metų spalį Liesbeth Dejok šeimą Elchnyderunge pasiekia žinia, esą jie turi evakuotis. Padėties rimtumą Liesbeth suvokia tik tada, kai tėvai su kaimynais pradeda skersti kiaules ir krauti atsargas kelionei. Karvės paliekamos ganykloje. Į trylikametės klausimą, kas gi jas melš, tėvas susirūpinęs tik suraukia kaktą. Liesbeth jaučia, jog jam plyšta širdis, kad turi palikti galvijus, vištas, šunis ir kates. Bulves nusikasė tik praėjusią savaitę ir suvertė į kaupus, tokias kūgio formos krūvas. O javai dar nė nekulti...

Reikia skubėti – šeima tą supranta vėliausiai tada, kai pro juos einančiame kelyje vis daugėja pabėgėlių gurguolių. Tai regiono ūkininkai. Kiek akys užmato – žmonės, arkliai ir vežimai. Tvyro nerimas. Kur pasukti? Į Heiligenbeilį ar Kionigsbergą? Po kelių dienų kelionės Liesbeth su šeima atsiduria Zamlande – pajūryje prie Noikūreno. Kai kurios šeimos mėgina gelbėtis traukdamos per užšalusias marias, tačiau daugelis įlūžta; Dejokus kasdien pasiekia siaubingos žinios apie pabėgėlių žūtį. Vienintelis žinių šaltinis – kitų pasakojimai.

Liesbeth šeima apsistoja viename iš tuščių namų – šeimininkai, matyt, jau seniai pasipustė padus. Ten jie glaudžiasi 1944-ųjų pabaigoje ir 1945-ųjų pradžioje: tėvas, motina, seserys ir jauniausiasis brolis. Tėvas, pagyvenęs žmogus, daugiau nebenori bėgti. „O jei rusai ir ateis – na ir kas? Juk ir jie žmonės“, – bando raminti šeimą.

Vasarį valdžia vėl ragina trauktis ten, kur saugu. Šįsyk jie turi vykti į vieną iš uostų, kur jų esą laukia laivai, nuplukdysiantys į Reichą. Vis dėlto tėvas užsispiria bet kokiomis aplinkybėmis likti Rytprūsiuose. Įžengus Raudonajai armijai, kareiviai plėšia pabėgėlių mantą. Liesbeth pašiurpusi. Kai kurie vyrai „karo grobio“ prisikimšo pilnas kišenes, net siūlės braška. „Uri, uri!..“ – be perstogės rėkia jie ir atiminėja iš vyrų laikrodžius, iš moterų – papuošalus. Šeima atsiperka išgąsčiu, tik Liesbeth sesuo netenka sutuoktuvių žiedo. Juos paleidžia, siunčia atgalios – į Elchnyderungą.

Keliaudami namo jie iriasi prieš beveik neįveikiamą srautą, plūstantį priešinga kryptimi. Visą laiką susiduria su pabėgėlių gurguolėmis; apie įsiveržusius rusus žmonės pasakoja siaubingas istorijas. Tačiau jie iki paskutinės akimirkos viliasi, kad namie viskas vėl bus kaip ir anksčiau. Tai, kas jų laukia, pranoksta baisiausius būgštavimus. Liesbeth jau iš tolo mato, kad kaimas užlietas. Pralaužtas pylimas, tad Nemunas nesulaikomai teka į žemumą. Viskas nusiaubta, Dejokų namai išgrobstyti taip, kad nė antklodžių nelikę. Visada gausiai gėrybių prikimštos šeimos kamaros dabar tuščios, dingęs net paskutinis marinuotų daržovių stiklainis.

Nedaug gyventojų grįžo į kaimą. Visur įkurdinti kareiviai. Kai virš žemumos nusileidžia sutemos, jie pasiima moteris – kiekvieną vakarą vyksta dramatiškos scenos, kiaurą naktį kaime aidi žaginamų moterų klyksmai ir maldavimai, taip pat rusų užstalės dainos ir apsvaigusių nuo pergalės kareivių šūkalojimas.

Liesbeth kartu su kitomis moterimis naktį slepiasi Nemuno melduose. Meldyne jos laiko senus luotus ir miegoti plaukia į tankmę.

Dienomis ji, kaip ir visi kaimo gyventojai, dirba vadovaujama raudonarmiečių. Apleistose sodybose į karutį renka šienšakes, kastuvus, kirvius ir pjūklus ir gabena į komendantūrą kaime. Už tai atlyginama kriaukšle duonos arba šlakeliu sriubos. Tėvas jau per silpnas dirbti, todėl maisto negauna. Liesbeth, jos seserys ir motina dalinasi su juo savo trupiniais. Tamsos prieglobstyje sesuo rausiasi po okupantų atliekas, ieškodama ko nors valgomo, o Liesbeth per dienas sriubai renka neprinokusias uogas, rūgštynes ir dilgėles.

Netrukus visi pasiligoja. Tėvas suserga šiltine, nuo užteršto vandens visa šeima gauna cholerą. Praėjus mėnesiui po grįžimo į žemumą, tėvas miršta.

Niekas kaime nežino, karas čia ar taika. Tačiau vieną dieną sulaukiama aiškaus ženklo: rusai džiaugsmingai šaudo į orą ir šaukia: „Karas kaput, karas kaput!“ Vis dėlto Liesbeth neturi kuo džiaugtis. Niekas iš šeimos narių nebeįstengia dirbti, todėl jie visiškai negauna maisto produktų. Nors mirk, ir kančių pabaiga jau ne už kalnų. Po kelių dienų mama apalpsta. Kitą rytą ji miršta. Liesbeth keturiolikos.