Žodžiu, savo ekonomikos suvokimo požiūriu esu gerokai svetimas ne tik tarp politikų, bet ir tarp savos profesijos žmonių – tarp ekonomistų. Tai, aišku, sukelia kai kurių nejaukumų. Visgi džiaugiuosi, kad manęs mano pasaulėžiūriniai oponentai nespirgina ant eretikams skirto laužo. Kad ir perkeltine prasme. Jie tiesiog nepritariančiai tyli ir pablokuoja mano išėjimą į viešąją erdvę. Neliūdžiu, nes profesinį ostrakizmą pakelti lengviau nei fizinį ar psichologinį spirginimą.
Neortodoksalūs, pažangūs ekonomistai Vakaruose prognozuoja, kad ekonomikos moksle ir, atitinkamai, visoje ekonominėje mąstysenoje neišvengiamai įvyks revoliucija. Arba švelniau – ekonominių paradigmų poslinkis. Mano manymu, dabar dominuojančią individualistinę ekonominę paradigmą, kurios prielaidomis remiasi neoliberalai, libertarai ir t. t., keis kita ekonominio mąstymo matrica – holizmas.
Paradigminė matrica yra daugiau nei atskira doktrina, teorija, koncepcija. Nes paradigma, pasaulėžiūrinė matrica yra patys plačiausi pažintiniai rėmai (kognityvinis karkasas), kurių pamatą sudaro tam tikra aksiomatika, pirminių, neginčijamų mintijimo prielaidų visuma. Ekonomistai, dažnai to net gerai nesuvokdami, laikosi tos aksiomatikos ir stengiasi neišklysti už tų visuotinai pripažintų pažintinių rėmų ribų. Todėl mąsto ir veikia dominuojančios paradigmos ribose. Šiandien ta paradigma – Liudviko fon Mises‘o ir kitų ekonomikos filosofų išpropaguotas metodologinis individualizmas. Jis ir yra neoliberalizmo, libertarizmo ir pan. kognityvinė matrica.
Taigi, pranašaujama, kad turės keistis tie pažinimo rėmai, ta matrica, kad dabar dominuojančią paradigmą keis kita. Apie tai kalba vis daugiau žymių ekonomistų, netgi Nobelio premijos laureatų. Pavyzdžiui, Paulas Krugmanas, Justinas Foxas ir kiti. Ir jie paprastai neklausia „ar“, jie klausia „kada“ ir „kaip“.
Vakarų universitetuose apie ekonominės paradigmos, pasaulėžiūros pokyčių būtinumą vis garsiau kalbama, todėl, kad tradicinis ekonomikos mokslas nesugeba paaiškinti daugelio svarbių dalykų. Jis nepadeda politikams numatyti dramatiškų tektoninių poslinkių, jis nėra efektyvus pažintinis, diagnostinis įrankis kovojant su krizėmis ir t. t.
Ypač akivaizdžiai tradicinio ekonomikos mokslo bejėgiškumas pasimatė paskutinės ekonomikos krizės metu 2008–2009 metais. Tik pavieniai tyrinėtojai tą krizę numatė. Neoliberalūs meinstrymo ekonomistai tos krizės neprognozavo, nediagnozavo ekonomikos negalių, iš anksto nepateikė rekomendacijų ekonominius sprendimus priimantiems politikams.
Tą ekonominę krizę visgi pavyko prigesinti. Tačiau, sako ortodoksus kritikuojantys, niekur neišnyko didžiosios, giluminės krizių priežastys. Pirmiausia, ydinga ekonomikos ir jos valdymo instrumentų samprata. O tai yra vadintina kognityvine, pažintine krize ekonominėje profesijoje.
Apie tokią, ekonominės tikrovės suvokimo krizę liudija pirmiausia tai, kad ekonomistai, nepatikėsite, iki šiol neturi aiškios, visuotinai pripažintos ekonomikos definicijos, kad egzistuoja daug ekonominio gyvenimo faktų, ir tokių faktų vis daugėja, kuriems nėra vietos dabartinės ekonominio mąstymo matricos „lentynose“. Jūs nustebsite, bet vietos minėtose paradigminėse „lentynose“ nėra net tokiems visuotinai aptarinėjamiems reiškiniams kaip šešėlinė ekonomika, korupcija, švaistymas ir, dėmesio, net biudžetas.
Taip taip, biudžetui sunku surasti vietą individualistinėje pasaulėžiūroje, kurios viena iš esminių yra nuostata, kad ekonomika ir rinka yra tapačios sąvokos. Mat biudžetas nėra rinkos kategorija. Jis yra svarbus valstybės kaip ekonomikos dalyvio veiklos instrumentas. Tačiau ir pati valstybė „neįsipaišo“ į šiandien vos ne visuotinai išpažįstamos ekonominės pasaulėžiūros rėmus. Todėl tradicinis, ortodoksalus ekonomiką ir rinką tapatinantis ekonomistas priešiškai žiūri į valstybę, į mokesčius, be kurių pastaroji negali egzistuoti. Ir tik iš didelio reikalo ekonomikos ortodoksas pripažįsta valstybei „naktinio sargo“ vaidmenį. Na, gerai jau gerai, sako ekonomikos ortodoksas, tegu valstybė prižiūri, kad, ypač naktimis, nebūtų vagiama. Bet kitais atvejais ji turi būti kukli, maža, ir netrikdanti natūralios įvykių tėkmės rinkoje jėga.
Nejaukumą, taip vadinamą pažintinį disonansą (cognitive dissonance) ortodoksalūs, individualistiškai mąstantys ekonomistai patiria ir tada, kai reikia nagrinėti šešėlinės ekonomikos, ar korupcijos reiškinius. Mat tokiems reiškiniams tradicinėje ekonominio mąstymo matricoje „lentynų“ nėra. Todėl juos galima gerai suprasti ir analizuoti ekonomiką nagrinėjant tik holistinės ekonominės paradigmos rėmuose.
Tokiu atveju atsiveria galimybės suvokti, kad ekonomika visada yra mišri – rinkos ir viešojo sektoriaus simbiozė. Ir tokio ekonomikos supratimo rėmuose atsiveria galimybės suvokti tikrąją viešųjų finansų prigimtį bei paaiškinti tikrąsias korupcijos bei šešėlinės ekonomikos atsiradimo priežastis.
Aplinkybė, kad baziniuose ekonomikos vadovėliuose minėtos temos nėra pristatomos, liudija tai, kad juos rašant vadovaujamasi individualistine ekonomine paradigma. Nors šešėliniai ir korupciniai reiškiniai, kas gali užginčyti, yra labai svarbios ekonominės tikrovės sritys, jos lieka „už borto“ baziniame ekonominiame mokyme. Jei norite įsitikinti tuo, kad šešėlinės ekonomikos ir korupcijos temų bazinėje, pradmenis pateikiančioje mokomojoje literatūroje nėra, žvilgtelėkite į mikro ir makroekonomikos vadovėlius.
Holizmas nuo dabar ekonominėje teorijoje dominuojančio individualizmo skiriasi tuo, kad jame atsisakoma aksiomos, kad ekonomiką, jos esmę, galima suvokti tik vadovaujantis ekonominio žmogaus (homo economicus) koncepcija. O tą ekonominį žmogų apibūdinti kaip egoistiškai besielgiantį, tik savo privačių tikslų siekiantį ir šia, siaura, prasme racionalų individą.
Šiame mintijimo būde, individualistinėje paradigmoje bandoma išvengti klausimų susijusių su grupinių, kolektyvinių subjektų egzistavimu, su solidarumu, su iracionalia, neprotinga, žalinga ekonominių subjektų elgsena. Iš šios individualistinės aksiomatikos logiškai, bet neteisingai, plaukia išvada, kad rinka su joje konkuruojančiais privačiais, egoistiškai besielgiančiais subjektais ir ekonomika yra tapačios sąvokos. Beje, rinkos ir ekonomikos tapatinimas yra svarbiausias rinkos fundamentalizmo požymis.
Tačiau ekonomika, žvelgiant į ją iš holistinių pozicijų, yra platesnė sąvoka nei rinka, nes ji apima ne tik rinką, bet ir veiklos sritis, kuriose veikia ir grupiniai subjektai – bendruomenės, valstybės ir pan., kurie rūpinasi viešaisiais, bendraisiais poreikiais, tokiais kaip saugumas, teisingumas, švietimas, teisingos informacijos sklaida ir pan.
Kitaip sakant, holistas ekonomiką mato kaip viešojo ir privataus sektorių (rinkos) sintezę, kaip socialinį organizmą, kuriame rinka, privatus sektorius visuomenę aprūpina prekėmis, o viešasis sektorius – viešosiomis, bendrojo naudojimo gėrybėmis. Tokiomis, kaip, tarkim, nacionalinis saugumas, teisingumas, didžioji dalis žinių ir pan.
Deja, ir tam matau paradigminio lygio priežastis, mūsų visuomenė beveik negirdi sąvokos „viešoji gėrybė“, nes ji apimta tikėjimo, kad turtas yra kuriamas išimtinai verslo sferoje. Pripažinkime – didžioji mūsų šalies gyventojų kaip eretišką traktuotų mintį, kad ir mokytojas, ir dėstytojas, ir kiti viešojo sektoriaus darbuotojai yra turto kūrėjai. O tai reikštų, kad viešajame sektoriuje veikia ne parazitai – žmonės naudojantys kitų versle sukurtą turtą, – bet turto kūrėjai. Tiesa, jie kuria kitokį turtą – viešąsias gėrybes (public goods).
Laikas apibendrinimui. Kaip ne kartą esu rašęs savo mokslinėse publikacijose, taip pat ir knygoje „Antiekonomika“, ekonomikos mokslas yra krizinėje situacijoje. O ekonominės minties krizė gali virsti ir, kaip rodo istorija, paprastai virsta krizėmis realioje ekonomikoje. Tokia padėtis verčia ieškoti kognityvinių alternatyvų dabartinei individualistinei ekonominei paradigmai, kurios didžioji, fundamentinė yda – ekonomikos ir rinkos sutapatinimas.
Vakarų akademiniuose sluoksniuose tos paieškos yra įgavusios pagreitį, tačiau Lietuvoje šiuo požiūriu ekonominė mintis išgyvena stagnaciją. Todėl tiek moksle, tiek viešojoje erdvėje apskritai be konkurencijos dominuoja rinkos fundamentalistai. Šiuo teksteliu norėtume išprovokuoti aktyvesnį domėjimąsi bendriausiais ekonominės teorijos klausimais. Jei paradigmomis neužsiiminės akademiniai žmonės, pseudopasaulėžiūras ims skleisti bemoksliai šarlatanai. Tiesą pasakius, jau skleidžia.