Reikia pripažinti, kad prezidentas – realistas. Todėl tikėtina, kad nelabai įkvepiančią jo viziją diktuoja ne daug labiau įkvepianti Lietuvos gyvenimo realybė. Šią išlygą verta nuolat prisiminti giliau žvelgiant į G. Nausėdos žodžius.
Bet, kita vertus, gal ir pačiam prezidentui naudinga pastebėti, kad jo brėžiama politikos linija iš visų pirmtakų labiausiai primena Algirdo Brazausko. Mano nuomone, G. Nausėda ne tik mato Lietuvą „A. Brazausko akimis“, bet ir savo vaidmenį valstybėje supranta panašiai.
Labiausiai jie panašūs savotišku atsisakymu svajoti. Ne tuščiai vaikiškai fantazuoti, o politiškai svajoti – matyti, kaip iš dabarties kyla ateitis, kuri ir nuo jų priklauso.
1989 m. A. Brazauskas yra pasakęs vieną iš savo legendinių frazių: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“.
Reikia pripažinti, kad tai ir negalėjo atrodyti labai realu, ypač iš komunistų partijos vadovo perspektyvos. Tačiau tai įvyko ir tai puiki pamoka, kaip svarbu realistiškam politikui bent kartais peržengti savyje nerealumo jausmą.
Su panašiu nerealumo jausmu šiandien, matyt, kovoja G. Nausėda. Nėra pagrindo abejoti, kad jo iškeltas gerovės valstybės šūkis yra ir nuoširdaus įsitikinimo tokios valstybės gerove išraiška. Bet iš to neplaukia jokia politinė svajonė.
Būdamas ekonomistas prezidentas tiksliai įvardija kertinę problemą: biudžeto atotrūkį nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Kitaip tariant, per maža dalis visko, ką sukuria Lietuvos verslas, yra panaudojama bendriems reikalams. Dar nepamirštant ir to, kad tai mažai daliai BVP patekus į biudžetą visai nemaža jos dalis grįžta atgal verslui per valstybės užsakymus.
Tai yra didelė problema, tai tikrasis nuolatinės Lietuvos oligarchizacijos grėsmės šaltinis. Tiesa ir tai, kad šią problemą labai sunku spręsti. Per vieną prezidento kadenciją – neįmanoma, gal net ir per dvi nelabai.
Bet G. Nausėda apie visa tai nekalba. Nežinau, ar net sau jis yra pasakęs, kad siekiant tikros gerovės valstybės reikėtų iš tiesų fundamentaliai paliesti BVP ir biudžeto atskirtį, gal net panaudojant nuvalkiotą vakarietišką metodą ir pakeliant pelno mokestį iki 20-30%. Manau, kad prezidentui tai atrodo nerealu.
Todėl G. Nausėdos gerovės valstybės vizija paprastesnė: „lopyti lengvatas ir galbūt didinti kai kurių mokesčių naštą”. A. Brazauskas – tuomet jau premjeras, iš esmės tą patį siūlė 2004 m., o gal net ir dar anksčiau.
Nenuostabu, kad vienodai mažai svajojantys prezidentai renkasi ir tą pačią partiją. Tą, kuri taip pat visada propaguoja „mūsų dienų realizmą“. Turiu galvoje socialdemokratus.
Šį kartą G. Nausėda daugmaž atvirai pripažino remiantis socialdemokratus, kurie „turbūt natūraliai yra arčiausiai gerovės valstybės vizijos”. Tikėtina, kad šioje partijoje jis įžvelgia tą konstruktyvesnę ir taikesnę politinę kultūrą, kurios tvirtina siekiąs. Tai suprantama: Lietuvos politikos dekonfliktavimas ar net depolitizavimas visada buvo svarbi socdemiškos minties tema.
Todėl kai G. Nausėda tvirtina, kad numato valdančiąją koaliciją po 2020 m. Seimo rinkimų, tai beveik neabejotinai yra kairioji koalicija. Galbūt socdemų ir valstiečių. Reikia pripažinti, kad tai – taip pat labai realistiška prognozė.
Pats G. Nausėda, matyt, įneštų į tokią valdžios konsteliaciją tipiškai brazauskišką indėlį: orų stotą ir žiupsnelį senamadiško, gerai pasverto nacionalizmo (prisiminkite jo pritarimą Donaldui Trumpui – kad ateitis priklauso patriotams). Ir būtų valdžia, idealiai atspindinti šiuolaikinės Lietuvos nuotaikas – tai, beje, taip pat tiesa.
Tačiau ta valdžia turi vieną trūkumą – ji palieka Lietuvą globalaus pasaulio kaimu.
Nors mes vis dar jaučiamės maži ir nereikšmingi, pasaulis yra labai pasikeitęs nuo, pavyzdžiui, tarpukario laikų, iš kurių kyla didelė dalis mūsų politinės tradicijos.
Šiandien kelias į vidinę sėkmę veda per užsienio politiką. Tik nedaugelis Lietuvoje supranta, kas ta užsienio politika ir kaip ji vykdoma – tai šią savaitę labai tiksliai atskleidė Rimvydas Valatka. Iš to nedaugelio suprantančių beveik niekas nebėra kairysis.
Deja, prezidento interviu nesuteikia pagrindo ir iš jo tikėtis įkvėpimo solidesnei užsienio politikai. Tam reikia laiko ir apie G. Nausėdos vaidmenį pasaulyje dar per anksti spręsti.
Bet kol kas apie Prancūziją, Turkiją ir net Rusiją jis kalba be gilesnio žvilgsnio, ne kaip prezidentas, o kaip laikraščių skaitytojas. Kaip ir A. Brazauskui, dabartiniam prezidentui šios temos nėra tokios įdomios ir aktualios kaip mokesčiai – bent jau taip atrodo.
O kai kurie G. Nausėdos teiginiai – tiesiog nerimą keliantys. Tai ne visai dera su mano komentaro pagrindine mintimi, bet vis tiek paminėsiu šiuos prezidento žodžius: „O jūs rimtai žiūrėtumėte, jei aš pasakyčiau, kad Lietuvai apskritai nereikia NATO ir reikia turėti stiprią kariuomenę, kuri atsispirtų bet kokioms negandoms? Jūs galbūt sakytumėte – taip, tai kada nors įmanoma”.
Nors tai sukonstruota kaip teorinis pavyzdys, bijau, kad iš tikrųjų čia įvyko vadinamasis „slip of the tongue“ – liežuvio paslydimas. Man neramu, kad G. Nausėda netyčia įgarsino prezidentūros kuluaruose sklandančią mintį apie autonomišką Lietuvos gynybą.
Turiu neįrodomą nuojautą, kad prezidento aplinkoje esama tikinčių, jog Lietuvos kariuomenę reikia paruošti galimam NATO žlugimui ar kitokiai „NATO juodai dienai“.
Tai labai pavojinga mintis.
Lietuvos kariuomenei beprasmiška ruoštis NATO žlugimui. Šiuolaikiniame pasaulyje autonomiška Lietuvos gynyba tiesiog neįmanoma. „Bet kokioms negandoms atsispirianti Lietuva“ nėra politinė svajonė – tik tuščia vaikiška fantazija, kai galios trokštama nieko apie ją nesuprantant.
Trumpai apibendrinant, G. Nausėdai vertėtų peržiūrėti savo santykį su Valdo Adamkaus prezidentavimo tradicija. V. Adamkų nuolat į priekį vedė svajonės.
Jis daug svajojo apie Lietuvos jaunimą, nors tik dalis viso to išsipildė. Jis svajojo apie Lietuvą, kuri būtų pasaulio ar bent Europos politikos dalyvė, ir nuosekliai tos svajonės siekė. Galiausiai svajonei pritrūko tvarumo, bet ne dėl V. Adamkaus kaltės – mes patys nepratęsėme jo politikos.
Tiesą sakant, V. Adamkus buvo geras prezidentas pirmiausia dėl to, kad nuolat rimtai svajojo. Būtent šito G. Nausėda turėtų pasimokyti iš to, kurį vadina savo mokytoju.