Nors tiek Prezidentas, tiek Seimo Pirmininkas, atskiri Lietuvos politikai Seime ir Europos Parlamente aktyviai veikia prieš Astravo monstrą, tačiau jokio aliarmo signalų ši Vyriausybė dėl blogėjančios geopolitinės padėties nebeskelbia.
Šiuo metu svarbiausios Europos sostinės ruošiasi Normandijos ketvertuko (Ukraina, Rusija, Prancūzija, Vokietija) susitikimui, kuriame, nesėkmės atveju, gali būti ilgam įtvirtinta Ukrainos okupacija, Sakartvele kyla didelė įtampa dėl atitraukimo nuo pažadėtos proporcinės rinkimų sistemos. Moldovoje nušalinta pro-vakarietiška Vyriausybė ir įsitvirtina prorusiškos jėgos, o Baltarusijoje stengiamasi paleisti pirmąjį Astravo reaktorių, tačiau Lietuva diplomatija, kurios balsas Rytų partnerystės klausimais visada buvo pirmas, šiandien tyli. Panagrinėkime konkrečius faktus.
Ukraina. Vasarą pasikeitus visai valdžios piramidei šioje šalyje Lietuva prarado daugybę senų draugų, atitinkamai ir savo įtaką Kijeve. Kažkada buvome ten laukiamiausi svečiai, šiandien naujoji Ukrainos valdžia mūsų tiesiog nepažįsta. Artėjantys aukščiausio lygio vizitai, tikėkimės, situaciją pakeis, tačiau šiandien kiekvienas, kuriam rūpi Ukraina, privalo nedelsiant ten surasti tokių draugų, kurie mumis tikėtų ir galėtų atsiliepti į mūsų skambučius viduryje nakties.
Tačiau laikas Kijeve bėga daug greičiau nei mūsų pastangos šiuos kontaktus atkurti – jau šį mėnesį Normandijos formato susitikime gali būti pasiekti susitarimai pagal vadinamąją Šteinmajerio formulę (ŠF), galimai ilgam pakeisiantys Ukrainos ateitį.
Kilus skandalui Ukrainos delegacijos sekretorė spaudai vėliau paskelbė papildomas sąlygas, kad rinkimai būtų pripažinti galiojančiais ir teisėtais, tačiau pažymėtina, kad šių sąlygų nėra suderintame ŠF tekste: pajėgų atitraukimas išilgai visos atskyrimo linijos, visavertis ESBO monitoringas, Lugansko ir Donecko liaudies respublikų (LNR ir DNR) grupuočių paleidimas, užsienio kariuomenės ir sunkiosios technikos išvedimas iš laikinai okupuotų teritorijų, Ukrainos pasienio kontrolė Ukrainos pajėgomis, Ukrainos partijų, Centrinės rinkimų komisijos, žiniasklaidos ir užsienio stebėtojų netrukdomas veikimas. Prieš ŠF realizavimo pradžią dar turi būti atitrauktos pajėgos Donbase trijuose pilotiniuose ruožuose: Stanica Luganska (įvyko birželį), Zolotoe 4 (įvyko lapkričio 1 d.), Petrovskoe (vyksta dabar). Po to pajėgų atitraukimas turi įvykti pagal visą atskyrimo liniją, apytikriai 400 km.
Tačiau iki šiol lieka labai daug neatsakytų klausimų. Nors Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis teigia, kad „mes ten niekados nevykdysime rinkimų, jei ten yra kariškiai, bet kokie kariškiai“, tačiau kas garantuos, kad rinkimai nevyks po šautuvų vamzdžiais. Atitinkamai juos laimės dabartiniai okupantai, o šią pergalę galutinai įteisins ŠF ir ESBO? Kodėl reikalavimai keliami tik Ukrainos pusei, kur reikalavimai Rusijai? Kas, kaip ir kokiomis pajėgomis užtikrins saugumą rinkimų metu? Kas bus rinkimų sąlygų išpildymo arbitru? Kaip įsitikinti okupuotų sričių demilitarizacija – įsitikinti, kad Rusija išvedė savo pajėgas?
Ar nebus sukurta „Liaudies milicija“, kuri reikštų dviejų Rusijos kariškių ir samdinių korpusų Luganske ir Donecke (apie 32 tūkstančiai kariškių) legalizavimą ir amnestiją? Ar nebus sukurta taikdariška misija su Rusijos dalyvavimu ir okupuotos teritorijos su Vakarų palaiminimu ilgam atiteks iš esmės Rusijai, kaip tai jau įvyko Sakartvele ar Moldovoje? Ar „taika“ nebus pasiekta bet kokia kaina ir po karinės operacijos sėkmės Sakartvele 2008 m. (kur lygiai taip pat pompastiškai pasirašytą „Sarcozy“ susitarimą įgyvendino tik Sakartvelo pusė, o Rusija ne tik neišvedė savo pajėgų, bet realiai aneksavo okupuotas teritorijas)? Ar galimos okupacijos legitimizacija Ukrainoje Putino nepaskatins tolesniems kariniams žygiams?
Prezidentas V. Zelenskis labai rizikuoja. 70 proc. ukrainiečių trokšta taikos, bet 70 proc. ukrainiečių nepasirengę nuolaidoms ir kompromisams, suprasdami, kad Rusija užgrobė teritorijas ir siūlo „taiką“, t. y. susitaikyti su Krymo ir Donbaso užgrobimo faktais bei taikiai gyventi toliau.
Ar Ukraina susitaikys su tokiomis sąlygomis, sutikdama, kad Rusijai būtų nuimtos sankcijos ir Rusija išlaikytų okupuotų teritorijų kontrolę ginklu, rubliu ir pasu? ŠF gali sumažinti RF agresijos įtampą (maskuodama pačią agresiją), sumažinti žmonių aukas ir kančias, padėti žmonėms Donbase išgyventi. Vis dėlto problema gilesnė: ŠF neprisideda prie agresoriaus sutramdymo, jo užkardymo bei Krymo ir Donbaso deokupacijos problemų.
Neteisingai suprastas ŠF įgyvendinimas gali atvesti prie katastrofiškų Ukrainai pasekmių. Ar ŠF dėka Ukraina ir visos Rytų partnerystės šalys netaps tik „buferiu“ tarp ES (NATO) ir Rusijos, ilgam palaidodama savo integracijos į ES ir NATO siekius.
Sakartvelas. Jau antrą kartą rinkimus laimėję ir naujiems rinkimams besiruošiantys „Sakartvelo svajonės“ valdantieji praėjusią savaitę atmetė po š. m. birželio masinių protestų sutartą pasiūlymą 2020 m. parlamento rinkimus rengti pagal proporcinę rinkimų sistemą, ko seniai reikalavo opozicija. Valdantieji slepiasi po tariamu vienmandatininkų nepritarimu mišrios rinkiminės sistemos keitimui į proporcinę (valdantieji vienmandatėse iškovojo net 71 iš 73 vietų – vienmandatininkai Sakartvele laikomi „toksiška“ rinkimų sistemos dalimi, nes gerai žinodami vietos situaciją ir nesibodėdami naudotis administraciniais resursais gali užtikrinti norimą rezultatą bet kuriai galimai daugumai).
Po šio žingsnio nuo valdančiųjų pasitraukė dalis labiausiai provakarietiškų, angliškai kalbančių, jaunesnių parlamentarų (pvz. Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų pirmininkės), kuriems po 2016 m. rinkimų neoficialus šalies vadovas Bidzina Ivanishvili suteikė nemažai valdžios, tuo sukeldamas partijos senbuvių nepasitenkinimą. Akivaizdu, kad šiuo metu įsigali valdančiųjų „sena gvardija“, kurios aptrupėjusiai daugumai išlaikyti gali tekti pasitelkti atvirai prorusišką „Patriotų aljansą“.
Prie parlamento vėl protestuoja tūkstančiai kartvelų, kuriuos veda į gatves tie patys birželio protestų lyderiai, aplink telkiasi daugumos Sakartvelo partijų atstovai, jaunimas. Galimi nauji susidūrimai gatvėse su jau išsirikiavusiais Vidaus reikalų ministerijos specialiaisiais padaliniais. Įtampai augant ir atsistatydinus Vyriausybei neatmetami išankstiniai rinkimai, kurie gali būti naudingi valdantiesiems, nes vyks pagal seną rinkimų sistemą.
Kaistančia situacija, be abejonės, pasinaudos Rusija, siekianti dar labiau sustiprinti antivakarietiškas nuotaikas. Jeigu rinkimai vyks pagal seną rinkimų sistemą, tikėtina, kad jie bus mažiau skaidrūs ir teisėti, kadangi dabartiniai valdantieji sieks įsitvirtinti bet kokia kaina. Turime reikalauti, kad Sakartvelo valdžia grįžtų į dialogą su opozicija ir sutartų dėl pažadėtų rinkimų sistemos pokyčių, o jeigu rinkimai vyks turime siųsti kuo didesnį stebėtojų skaičių, kad jie būtų maksimaliai skaidrus ir teisėti.
Moldova. Praėjusią savaitę iš Vyriausybės vadovės posto atsitraukė nuoširdi Lietuvos draugė, J.E. Prezidento Valdo Adamkaus konferencijų nuolatinė dalyvė provakarietiška, už šalies reformas ir kovą su korupciją nedviprasmiškai pasisakiusi dešinioji Maia Sandu, šiame poste išbuvusi tik penkis mėnesius. Prorusiškasis Prezidentas Igor Dodon šalyje įgauna didelę valdžią, iš valdančiosios koalicijos pasitraukę socialistai už naują euroskeptiškomis pažiūromis garsėjantį Premjerą Ion Chicu balsuoja kartu su pagarsėjusio korupcija ir ryšiais su Rusija oligarcho Vladimiro Plochotniuko atstovais.
Oficiali Maia Sandu atsistatydinimo priežastis – nepriklausomas Generalinis prokuroras, pasiryžęs ryžtingai kovoti su korupcija, su kuriuo paskyrimu nesutiko senų ryšių su praeitimis nenutraukę Socialistai. Prorusiškasis Prezidentas pirmą kartą šalyje įgauna neribotą valdžią vyriausybėje, parlamente, nekalbant apie įtaką teismams ir specialiosioms tarnyboms.
Panašią valdžią kažkada turėjo komunistas Prezidentas Vladimiras Voroninas, savo kadencijos metu daug kartų bandęs radikaliai pasukti šalies kursą į rytus. Tikėtina, kad sustiprėjęs Prezidentas gali grįžti prie vadinamojo Kozako plano (nuo kurio Prezidentą V. Voroniną atkalbėjome 2003 m.) – kaip ir Ukrainos atveju iš esmės galimai siekiant „taikos bet kokiomis sąlygomis“, federalizuojant Moldovą, iš esmės įteisinant Rusijos buvimą Moldovoje per okupuotą Padniestrę ir galimai tokiu būdu sustabdant jos integraciją į Vakarus.
Atitinkamai, jeigu Rusija pasieks savo strateginius tikslus ir su Vakarų palaiminimu įsitvirtins okupuotose Ukrainos (Krymo, Rytų Ukrainos) teritorijose, taip pat Padniestrės srityje (Moldovoje), Rusijos įtaka prie rytinių ES ir NATO sienų labai išaugs, ypač jeigu pavyktų tokiu būdu atitraukti nuo integracijos į Vakarus dabartines Asociacijos sutartį pasirašiusias čempiones – Ukrainą, Moldovą, Sakartvelą.
Tada belieka imtis Baltarusijos ir priartėti prie pat Lietuvos sienų. Užkurtas pirmasis Astravo reaktorius yra lyg šių strateginių Kremliaus judesių regione pranašas. Praėjusį penktadienį Seimo Europos reikalų komitete visos šalies politinės jėgos susivienijo bendriems veiksmams prieš Astravo atominę elektrinę Europos Sąjungoje, Briuselyje, Vašingtone, Kijeve, įsipareigodamos siekti Astravo monstro uždarymo bei nesaugios elektros energijos embargo visos ES lygiu.
Visoms šioms problemoms spręsti būtina itin aktyvi ir kūrybinga, motyvuota bei gerai finansuojama Lietuvos diplomatija. Būtina ir šalies vienybė, visų politinių jėgų bei institucijų darnus veikimas. Galų gale, lyderystė aktyviai buriant koalicijas Vakaruose už Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos laisvę bei Astravo monstro stabdymą.
Priešrinkiminiai metai Lietuvoje, valdžios nuovargis ar susiskaldymas negali būti pasiteisinimas numoti ranka į blogėjančią geopolitinę situaciją rytų kaimynėse. Prezidento vaidmuo suburiant politines jėgas ir institucijas galimoms įveikti kylančias grėsmės kaimynystėje šiuo laikotarpiu yra esminis. Tačiau ir pačios politinės jėgos bei atitinkamos institucijos, ypač Užsienio reikalų ministerija, negali sau leisti atsipalaiduoti, nes Lietuvos balsas rytų politikoje, visada buvo ir bus vienas svarbiausių.
Aktyvi diplomatija visais instituciniais ir politiniais lygiais rytuose bei tuo pat metu Vakaruose, ypač pasiruošiant Vokietijos pirmininkavimui ES, pokyčiams, kuriuos galimai atneš „Brexit“, naujos Prancūzijos Prezidento ambicijos, naujoji Europos Komisija ar rinkiminės audros Vašingtone, turi būti vykdoma nuolat.