Skirtingai nei teigia pirminės idėjos šalininkai, bankininkai ir kito plauko finansininkai nėra prieš valstybinio banko idėją.
Jie yra prieš siūlančiųjų valstybinio banko idėją. Ir niekas net nediskutavo šia tema, nes nuo XVII amžiaus bankininkystės sampratos pradėti diskutuoti apie bankinę sistemą yra per daug imlu laikui. Tačiau jei įvertinsime, kad tiek Prezidentas, tiek jo komanda apie bankus ir jų funkcionavimą supranta, diskusiją turbūt galime pradėti nuo realesnių galimybių.
Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad valstybinis bankas turėtų taikyti mažesnius įkainius, nei komerciniai bankai. Išduoti paskolas visiems norintiems Lietuvos piliečiams bei verslams. Turėti skyrius kiekviename kaime. Už indėlius mokėti EURIBOR plius 5 proc., o už paskolas imti EURIBOR minus 10 proc. Į pelną toks tvarinys orientuotas neturėtų būti – jis turėtų funkcionuoti žmonės ir dėl žmonių.
Tokia banko idėja, savo esme, o ne detalėmis, yra absoliučiai idiotiška. Tokiais principais savo veiklą grindžianti finansinė institucija arba be sustojimo degintų valstybės pinigus, arba bankrutuotų po 3 mėnesių. Tad apie ją mes nekalbėsime.
Tuo pačiu metu būtų galima įvesti ir investicinės bankininkystės padalinį. Kadangi mūsų kapitalo rinkos yra visiškai neišvystytos, toks padalinys galėtų ne tik padėti Lietuvos įmonėms pritraukti pinigų vietinėje akcijų ar obligacijų rinkoje, tačiau ir vykdyti strateginį kapitalo rinkų formavimo uždavinį. Taip sukuriant galimybę į vietines įmones investuoti tiek privatiems asmenims, tiek pensijų fondams. Tokiu būdu būtų sumažintas iš Lietuvos išeinantis milijardus eurų siekiantis finansinio kapitalo srautas.
Pavykus šiems uždaviniams ir kelis metus sėkmingai vykdant veiklą, būtų galima galvoti ir apie privačius klientus. Šiam tikslui visų pirma reikėtų iš „Danske Bank“ perpirkti kelis šimtus bankinių IT specialistų už vidutinį 5000 eurų (ar net didesnį) atlyginimą. Jų tikslas būtų sukurti kuo patogesnius sprendimus, produktus bei įrankius. Idant žmonės rinktųsi ne „Revolut“, o Lietuvos valstybinio banko (LVB) aplikaciją.
Be to, reikėtų kurti ir investicijų, gerovės valdymo infrastruktūrą. Tiek siekiant pritraukti turtingiausius, tai yra privačios bankininkystės klientus, tiek siekiant sutvarkyti dar vieną Lietuvos strateginę problemą – gyventojų nenorą/nemokėjimą investuoti finansų rinkose. Čia jau reikėtų sukurti gerą Lietuvos valstybinio banko aplikacijos sąsają su vietinėmis kapitalo rinkomis, kad Kauno Pakavimo Cechui norint išleisti obligacijų, banko klientai apie tai būtų reikiamai informuoti ir galėtų tų obligacijų nusipirkti vieno mygtuko paspaudimu. O VMI tokią informaciją fiksuotų bei automatiškai sutvarkytų visų LVB klientų metines deklaracijas.
Kadangi statome konkurencingą banką, būtų protinga nenaudoti bankomatų infrastruktūros. Kuri kainuoja brangiai ir vis labiau praranda prasmę. Bendrai, grynieji pinigai bei fizinės bankinės kortelės po truputį tampa bereikalingu istoriniu reliktu.
Tad su telefonu ar laikrodžiu leidžianti mokėti Valstybinio banko aplikacija galėtų siūlyti klientams tik virtualias korteles. Tokiu būdu ir plastiko nereikėtų švaistyti, tad užsidėtumėm pliusą ESG kontekste, ir į grynųjų nenaudojančios visuomenės tendencijas pataikytumėm. Be to, galėtumėme lengviau banko paslaugas pradėti teikti kitų valstybių gyventojams. Kas būtų būtina, siekiant iš banko turėti naudos – Lietuvos rinka normaliam pelnui uždirbti yra per maža.
Ką darytų žmonės, kuriems reikia grynųjų ar fizinių kortelių? Galėtų naudotis kitų bankų paslaugomis.
Itin svarbu būtų minimizuoti fizinį banko padalinių skaičių. Kooperuojantis su Lietuvos paštu būtų galima sudėlioti tam tikrą grynųjų pinigų poreikio sprendimo klausimą, per pašto padalinius būtų galima pateikti raštiškus prašymus ir skundus. Bet bendrai toks bankas, jei siektų konkuruoti ateities bankinėje sistemoje, turėtų beveik neturėti fizinių kliento aptarnavimo centrų.
Taip pat, siekiant užtikrinti, kad neatsitiktų taip, kaip su Lietuvos paštu ir jo valdyba nutiko, iš valstybės reikėtų atimti visus svertus, leidžiančius kištis į įmonės valdymą. Tuo pačiu būtų būtina nemažą dalį LVB akcijų paleisti kotiruotis į biržą. Idant sėkmingos banko veiklos vaisiais galėtų pasimėgauti ir Lietuvos gyventojai, o populistų politikų galimybės sugadinti normalų projektą būtų minimizuotos.
Žinoma, pradžioje pelno jokio nebūtų. Tektų deginti biudžeto pinigus. Net vidutiniu laikotarpiu klientams tokio banko paslaugos turėtų kainuoti kiek brangiau nei dabar rinkoje esančių komercinių bankų. Iki LVB neužimtų pakankamos rinkos dalies, neišsiplėstų į užsienį. Ir tik po 5–10 metų jis akcininkams galėtų pradėti nešti pelną.
Bet daugeliui originaliai valstybinio banko idėją siūliusių asmenų tokie pasiūlymai skambės blogai. Net tragiškai ir kaip pasityčiojimas. Ne toks turi juk būti bankas. Valstybinis bankas turi būti žmogui. Kiekviename kaime stovėti. Pensininkams grynais pensijas išmokėti. Skolinti apyvartines ūkininkams (už nulį procentų). Ir visą pelną atiduoti indėlininkams, kurie galėtų savo indėlius išsiimti iš bankomatų sustatytų taip, kad jokiam Lietuvos piliečiui iki artimiausio bankomato nueiti neužtruktų ilgiau 1 minutės.
Kas yra XIX amžiaus bankinio fantasto svajonės ir 21 amžiuje gyvenančio adekvataus žmogaus kliedesiai.
Valstybinis bankas yra kaip gerovės valstybė. Kuri gerai skamba, bet daugeliui tik dėl to, jog jie nesupranta, kas tai iš tikro yra. Kiek tai kainuoja. Ko reikalauja. Ką kiekvienam mūsų reiškia. Taip, valstybinis bankas galėtų būti gera ir sėkminga idėja. Tačiau tik tuo atveju, jei ją lipdysime atsižvelgdami šiandienos ir ateities poreikius, o ne prieš šimtus metų gyvenusios agrarinės visuomenės norus bei vizijas.