Apie greitėjantį gyvenimą, augantį informacijos kiekį ir nespėjantį žmogaus mąstymą kalbama vis daugiau. Perkaitimo ar nuo išorinių dirgiklių kiekio atsiliekančio mąstymo problemas ilgiau nei dešimtmetį aptarinėja socialinis antropologas Thomas Hyllandas Eriksenas ar psichologas Danielis Kahnemanas. Jų knygas galima rasti ir lietuvių kalba.

Pagrindinė šių mąstytojų perteikiama mintis – žmogaus protas susiduria su rimtais iššūkiais, bandydamas aprėpti pakitusių komunikacijos ir raiškos priemonių pateikiamą informaciją, vaizdus ir garsus.

Bandymas prisitaikyti, greitinti mąstymą ir nuolat sugerti didelius informacijos kiekius, pastangos neatsilikti ir nuolat konkuruoti visose srityse veda prie išsekimo ir ne tik fizinių, bet ir psichologinių sveikatos sutrikimų.

Bendradarbiaujant su Pasaulio sveikatos organizacija atliktas mokslininkų Hannah Ritchie ir Maxo Roserio statistinis tyrimas parodė sukrečiančius skaičius. Mokslininkams prieinami duomenys parodė, kad įvairūs psichikos sutrikimai ištinka ar nuolat persekioja ne milijonus, o šimtus milijonų pasaulio gyventojų. Reikia turėti galvoje, kad šio tyrimo duomenys aprėpia tikrai ne visas pasaulio valstybes.

Tyrimo duomenimis depresija pasaulyje sergančių asmenų ne mažiau nei 264 milijonai, 284 milijonai patiria nerimo (anxiety) sutrikimą, 46 milijonai turi bipolinį sutrikimą, 20 milijonų serga šizofrenija, 16 milijonų patiria valgymo sutrikimus. Tai tik vaizdingi skaičiai, nusakantys imtį žmonių, kurie dėl šių sutrikimų kreipėsi pagalbos į specialistus.

Paprastai tariant, mes priversti skubėti, dirbti ir veikti kaip įmanoma efektyviau. Efektyvumo reikalaujama neatsižvelgiant į aplinkybes ar galimas pasekmes. Sėkmė matuojama produkcija, rezultatu ar tiesiog pelnu. Toks matavimo principas savaime nėra blogas, tačiau vis labiau akceleraciją patiriančiame pasaulyje tampa kankinančiu ar net pražūtingu.
Paulius Gritėnas

Jei turėtume galvoje, kad dar bent jau tiek pat kenčia įvairius panašius sutrikimus ar problemas tyliai, nelaimingų žmonių mastai taptų dar įspūdingesni. Suversti visą šią statistiką vien įvairiems pokyčiams nebūtų sąžininga, tačiau aptarinėti tokias globalias problemas ir neatsižvelgti į kintantį žmonių gyvenimą ir jo tikrovę neįmanoma.

Šiame trumpame ir gerokai paviršutiniškame tokiai temai komentare aš paminėsiu tik kelis simptomus.

Pirma. Tai, ką Th. Eriksenas savo knygoje „Akimirkos tironija“ įvardino kaip „laiko pagreitėjimas“. XXI amžiaus žmogus yra priklausomas nuo laiko. Dirbančio, aktyvaus žmogaus diena suraikyta į valandas, minutes ir net sekundes, kurias reikia skirti tam tikrai veiklai ar atsakomybėms. Tiek darbinė, tiek mokslinė ar kitokia veikla apribota vadinamojo „deadline“ (baigtinės datos) principo.

Paprastai tariant, mes priversti skubėti, dirbti ir veikti kaip įmanoma efektyviau. Efektyvumo reikalaujama neatsižvelgiant į aplinkybes ar galimas pasekmes. Sėkmė matuojama produkcija, rezultatu ar tiesiog pelnu. Toks matavimo principas savaime nėra blogas, tačiau vis labiau akceleraciją patiriančiame pasaulyje tampa kankinančiu ar net pražūtingu.

Iš žmogaus bandoma išspausti kuo daugiau, kuo mažesnėmis sąnaudomis. Ironiška, kad šiuolaikinėse įmonėse net nesislepiant kalbama apie žmogiškąjį resursą. „Žmogiškajam resursui“ dažniausiai taikoma įvairių tipų motyvacija, paskatinimo sistemos ir panašūs procesai, tačiau tikro žmogiškumo pačiame procese pasitaiko ne tiek ir daug.

Viešumo paradoksas tas, kad galimybė eksponuoti savo sėkmę, grožį ar protą gali tapti ir potencialiu akmeniu po kaklu. Ne viena socialinių tinklų žvaigždė kritimo akimirką labiausiai piktinasi tuo, kad jos nelaimė, skyrybos ar kitas gyvenimo įvykis sukelia tokį patį smalsumą ir aptarinėjimų bangą kaip ir tai, apie ją jos mielai kalba.
Paulius Gritėnas

Antra. Padidėjęs gyvenimo viešumas. Socialiniai tinklai ir išsiplėtusi viešoji erdvė pakeitė žmonių sąveikavimo būdus. Kiekvienas mūsų turime ne tik galimybę, bet net ir netiesioginę prievolę paviešinti dalį savo gyvenimo ir sekti kitų gyvenimus.

Konstruojamos sėkmės ar tobulo gyvenimo istorijos socialiniuose tinkluose kelia ne tik pavydą ar nusivylimą, bet ir pyktį, kad tavo paties gyvenimas nebūtinai toks sėkmingas kaip tų, kurie turi galimybę deklaruoti sėkmingumą ir paslėpti žmogiškas problemas.

Viešumo paradoksas tas, kad galimybė eksponuoti savo sėkmę, grožį ar protą gali tapti ir potencialiu akmeniu po kaklu. Ne viena socialinių tinklų žvaigždė kritimo akimirką labiausiai piktinasi tuo, kad jos nelaimė, skyrybos ar kitas gyvenimo įvykis sukelia tokį patį smalsumą ir aptarinėjimų bangą kaip ir tai, apie ją jos mielai kalba.

Prognozuodami XXI amžiaus informacinę erdvę intelektualai dažnai perspėdavo apie Didžioji brolio, stebinčio, sekančio ir renkančio informaciją pavojų. Socialiniai tinklai ir interneto sklaida pavertė mus visus vienas kito Didžiuoju broliu – sekančiu, vertinančiu ir neleidžiančiu atitrūkti nuo virtualios tapatybės kūrimo proceso.

Galiausiai, trečia. Kalbėjimas apie psichologines problemas, filosofinių, religinių klausimų kėlimas ir vidinės ramybės paieška. Autentiškas ir intymus savęs permąstymo procesas iš bažnyčios klauptų, namų jaukumo ar filosofinio pokalbio erdvės persikėlė į gyvenimo sėkmės mokymus. Sunkiems ir individualaus atspirties taško reikalaujantiems klausimams pradėta dalinti paprastus atsakymus.

Sėkmė ir pasitenkinimas savimi ar savo gyvenimu suprantamas kaip pagal tam tikrą instrukciją atkartojamas procesas ar žiniomis perduodamas įgūdis. Nenoriu pasakyti, kad tai neįmanoma, bet žmonijos minties istorija rodo, kad tokie bandymai kurti universalias laimės ar net moralės sistemas dažniausiai baigdavosi dar didesnes sumaištimi ir nusivylusių miniomis.

Statistika kalba apie daug tyliai kenčiančių ir prie visuomenės ar rinkos reikalavimų neprisiderinančių žmonių. Mes visi esame perdegimo rizikos zonoje, tik ne visi patenkame į tyliąją statistikos masę. O gal ir nenorime įžvelgti savęs nemalonioje ir sisteminių pokyčių reikalaujančioje statistikoje. Kol dar spėjame, kol dar kaistame, bet neperdegame, tol viskas lyg ir gerai.
Paulius Gritėnas

Tai tik trumpas mano pabandymas pažvelgti į kai kurias priežastis, lemiančias tai, kad pasaulio karštėjimo akivaizdoje tampame Perdegusia karta.

Panašu, kad šalia klimato atšilimo mums reikia ir Psichinės sveikatos judėjimo su savo Greta Thunberg, kuri badytų pirštu į nerimą keliančią statistiką ragintų imtis rimtų pokyčių. Kalbėtų ne tik apie žmogiškąjį resursą ir sėkmės istorijas, bet ir augančią neviltį ir nepasitikėjimą tiek demokratija, tiek politiniais sprendimais apskritai.

Kalėdos Lietuvoje prasideda lapkričio 3-ąją, kai parduotuvėse Vėlinių žvakes pakeičia eglučių papuošimai, prasideda akcijos kalėdinėms dovanoms, o reklamos įtikinėja, kad tai jau žiemos švenčių sezonas. Tai tik verslas. Bet ar verslas nėra mūsų kasdienybės, mūsų poreikių ir tikrovės supratimo atspindys, turintis ir jų formavimo galią?

Mums reikia išmokti šiek tiek sulėtinti savo gyvenimus ir nepasiduoti nuolatiniam skubėjimui. Nusimesti dalį konkuravimo naštos ir išmokti pasitenkinti tuo, ką turime. Išmokti projektuoti savo dabartį ne tik pagal ateities brėžinius. Reikia mokytis atjautos tiems, kurie neatlaiko rinkos žaidimo taisyklių ar nebesugeba išpildyti viešų sėkmės reikalavimų.

Statistika kalba apie daug tyliai kenčiančių ir prie visuomenės ar rinkos reikalavimų neprisiderinančių žmonių. Mes visi esame perdegimo rizikos zonoje, tik ne visi patenkame į tyliąją statistikos masę. O gal ir nenorime įžvelgti savęs nemalonioje ir sisteminių pokyčių reikalaujančioje statistikoje. Kol dar spėjame, kol dar kaistame, bet neperdegame, tol viskas lyg ir gerai.