Neseniai paaiškėjo, kad valdžia sulaužė pažadą akademinei bendruomenei. Pavasarį vykusiose derybose vyriausybės atstovai universitetams pažadėjo: bus rasta lėšų dėstytojų atlyginimams kelti, bent per 10 procentų.
Pasiūlytoje biudžeto versijoje tų lėšų nėra.
Tai ne milžiniškos sumos. Dėstytojų nėra daug. Kaip rašoma mokslininkų profsąjungų išplatintame kreipimęsi, pačių vyriausybės atstovų skaičiavimai rodo: atlyginimams 2020 m. reiktų papildomų 16,8 milijonų eurų.
Realiai tai tiesiog prioriteto klausimas. Tačiau aukštasis mokslas Lietuvoje yra „paskutinis prioritetas“ – taip ir yra pasivadinusi mokslininkų grupė, kovojanti už didesnį mokslo finansavimą.
Nesinori užsiimti populizmu, tačiau peršasi palyginimai su aktualijomis. Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius gali keliauti į kongresą Abu Dabyje, ten neveikti nieko (nes, panašu, nemoka anglų kalbos), išskyrus vakarienę iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos sąskaitos. Tam lėšų yra.
Tai nėra argumentas iš visiškai whatabout serijos. Valstybėje didesnės išlaidos vienai sričiai (pavyzdžiui, ministrų turizmui) reiškia, kad mažiau lėšų galima skirti kitoms. Pavyzdžiui, aukštajam išsilavinimui.
Premjero reakcija į sulaužytą pažadą akademinei bendruomenei iš esmės rodo tokią poziciją: suprask, koks švietimas, tokie ir atlyginimai. Pagal Saulių Skvernelį, universitetuose nevyksta reikalingi pokyčiai, rinka negraibsto studentų, mokslinis potencialas nekomercializuojamas.
Kitaip tariant, jauni dėstytojai nenusipelno gauti net šalies atlyginimų vidurkio. Docentai ir patyrę mokslininkai vos nusipelno. Tokia situacija yra dabar.
Dar kitaip tariant, iš žmogaus, kuriam mokama 600 eurų, tikimasi: kokybiškų tyrimų, prestižinių publikacijų ir novatoriškų dėstymo metodų įvaldymo. Tai ypač aktualu jauniems mokslininkams.
Bet taikant logiką, kad „klientas“ nepatenkintas, neaišku: kodėl valdantieji Seime vis bando prakišti pataisą, pagal kurią būtų didinami parlamentarų atlyginimai? Juk pagal paskutinę „Vilmorus“ apklausą, švietimu Lietuvoje pasitiki apie 43 procentus, nepasitiki – apie 9 procentus piliečių. Seimo rodikliai gerokai prastesni: pasitiki vos 11, o nepasitiki 52 procentai.
Įdomus dalykas tie dvigubi standartai.
Nesupraskite klaidingai. Seimo nario darbas yra labai svarbus, sunkus ir turi būti atlygintas. Tačiau jis ir dabar yra 2,6 karto didesnis, nei vidutinis šalies atlyginimas. Pagal tai Lietuva yra ES viduryje.
Skirtingai, nei pagal dėstytojų atlyginimus. Kur atsiliekame.
Apskritai, aukštasis mokslas negali būti vertinamas tik per „suprekinimo“ prizmę ir per tai, ko nori rinka. Nyderlanduose XVII a. pradžioje rinka norėjo tulpių. Žmonės parduodavo namus ir žemę, buvo sodinami į kalėjimą dėl tulpių. Nyderlandų rinkos ateitis ir turtų pagrindas turėjo būti tulpės.
Aišku, tai baigėsi krachu. Nes be proto, kritinio mąstymo ir išsilavinimo, rinka tinkamai nefunkcionuoja. O tai suteikia aukštasis mokslas.
Aukštasis mokslas yra politikos priemonė, kuria ilgajame laikotarpyje galima stiprinti valstybės ekonominę raidą, investuoti į ateitį. Socialinis psichologas Richardas Nisbettas knygoje Mindware: Tools for Smart Thinking pateikia Airijos pavyzdį. Ten prieš kelis dešimtmečius valstybė stipriai investavo į švietimą, per trumpą laiką aukštosiose mokyklose studijuojančių skaičius paaugo net 50 procentų. Per 30 metų Airijos vidutinis BVP vienam gyventojui aplenkė Angliją.
Problema yra ta, kad politikai dažnai vengia temų, kurios neduoda dividendų artimiausiu laikotarpiu. Bet jei švietimas būtų itin aktualus visuomenei, gal turėtume daugiau vilties.
Deja, taip nėra.
Palyginkime. Vienas tyrimas (Mayer, 2013) rodo, kad Prancūzijoje švietimo sistemą kaip svarbią šalies problemą mini 29 procentai rinkėjų. Kitoje studijoje (McAllister ir kiti, 2015) nurodoma: Australijoje švietimą tarp dviejų svarbiausių rinkimų klausimų mini 30 procentų rinkėjų.
2016 m. porinkiminėje Lietuvos studijoje švietimą tarp dviejų svarbiausių šalies problemų minėjo 3 procentai rinkėjų. Taip, jūs perskaitėte teisingai. 3 procentai. Ne 33, ne 30 ir net ne 13.
Taigi, žiūrint grynai pragmatiškai, galima suprasti valdančiuosius. Jų rinkėjai vyresni, gyvena toliau nuo Vilniaus. Norint išgyventi kitus Seimo rinkimus, reikia investuoti į tai.
Tačiau panašu, kad švietimo ignoravimas visuomenėje pastaruoju metu paveikė ir opoziciją.
Lietuvoje liberalai į daugelį problemų turėdavo vieną atsakymą – švietimas. Visuomenė netolerantiška? Švietimas. Žmonės nemoka prisitaikyti prie laisvos rinkos? Švietimas.
Bet dabar nematau nė vieno liberalų politiko, garsiai kalbančio apie dėstytojų atlyginimus. Liberalų sąjūdis sprendžia savo problemas, galvodami apie rinkimų barjero mažinimą. Laisvės partiją įkūręs Remigijus Šimašius vadovauja miestui, kuriame daugiausiai universitetų ir studentų. Tačiau jis irgi tyli.
Aišku, aukštasis mokslas nėra savivaldybės reikalas. Bet partijai, kuri turi nacionalinių (o ne tik komunalinių) ambicijų, apie dabartinę situaciją nekalbėti yra keista. Švietimas nėra abstrakcija, problema yra čia ir dabar.
Konservatoriai anksčiau švietimui skyrė daug dėmesio, bet dabar jų iniciatyvos irgi pasigendama. Kritikuoti valdžios veiksmus (ar pritarti kritikams), patiems nepateikiant pasiūlymų, neužtenka. Galima sakyti, kad opozicijoje ne kažką nuveiksi. Bet prie dabartinės, gana trapios daugumos, galimybių tikrai yra.
Prezidentas Gitanas Nausėda irgi nekalbus, nors pats tapo gerovės valstybės idėjos Lietuvoje krikštatėviu. Gaila, buvo pamiršta patikslinti, kad tai reiškia ne tik gerą gyvenimą ar perskirstymą vardan socialinių garantijų. Gerovės valstybė dar investuoja į švietimą.
Ką veikia socialdemokratai, iš viso neaišku.
Taigi, situacija nuteikia pesimistiškai. Premjeras gali ignoruoti mokslininkus, nes jo rinkėjai turi kitų interesų. Opozicija, norinti tapti populiaria, irgi mažiau dėmesio skiria klausimams, kurie „nedega“ plačiajai visuomenei. Rezultatas yra toks, kad dėstytojai ir toliau lieka paskutiniu prioritetu.
Bet reikia pakartoti: aukštasis mokslas tautą daro protingesne. Aukštasis mokslas yra investicija į valstybės ateitį.
Todėl jei į dėstytojus žiūrite atsainiai, tai reiškia: jūs nevertinate proto ir negalvojate apie valstybės ateitį.
Su šita šalimi ne viskas gali būti gerai.