Mes beldėmės iš kalėjimo vidaus ir stipriai pajudinome Berlyno sieną, kurios griuvimo trisdešimtmetį švenčiame šiomis dienomis.
Vasarą prieš Berlyno sienos griuvimą su artimaisiais jau buvome ištrūkę į VDR. Taip tada vadinosi Rytų Vokietija. Važiavome savo automobiliais, žinoma – „Žiguliais“. Jau buvo atleisti varžtai, nebereikėjo ypatingų leidimų, nors važiuoti dar turėjome per Brestą, geležinė uždanga ties Lazdijais nebuvo pralaužta.
Mašinos buvo papuoštos Sąjūdžio atributika, trispalvėmis vėliavėlėmis, jautėmės jau tada labai laisvi ir labai nustebome, kad sutikti vokiečiai žiūrėjo į mus atsargiai, dar nedrįso leistis į kalbas apie laisvę. Berlyne vaikščiojome palei Brandenburgo vartus ir stengėmės nors akies krašteliu pamatyti tą kitą pusę, kitą pasaulį.
Šiandien visada tai prisimenu, kai tenka būti Berlyne, klausinėju kolegų, ar mes čia Rytuose, ar Vakaruose? Sugriuvo siena, beveik išsitrynė skirtumai.
Dar kokiais 1985 metais, visai neseniai, mažai buvo įsivaizduojančių, kad viskas įvyks taip greitai. Man iki šiol kartais norisi įsignybti į šoną, ar tikrai taip viskas pasikeitė mūsų gyvenime?
Berlyno sienos istorija tebesitęsia
Tačiau yra dalykų, kurie pasikeitė, sugriuvo ne taip greitai, kaip Berlyno siena.
Deja, tai mes patys, žmonės, kuriems teko gimti, augti sovietmečio nelaisvėje.
Keisčiausia, kad tai labai ryškiai matosi pačioje dabar jau suvienytoje Vokietijoje.
Jiems nereikėjo, kaip mums, atkakliai ir sunkiai siekti narystės Europos Sąjungoje, NATO. Rytų vokiečiai tapo šių aljansų dalimi iš karto, kai susivienijo abi padalintos pusės. Jiems Vakarai skyrė didžiulius pinigus, atėjo investicijos, infrastruktūra. Tačiau dar iki šiandien jaučiami skirtumai. Ypač – politinėje sistemoje. Rytuose žmonės jau po keleto metų nuo susivienijimo pradėjo balsuoti už buvusius komunistus, dabar persimetė į naujai prieš keletą metų susibūrusią Alternatyvą Vokietijai, kuri yra antieuropietiška partija, pasisako už JAV pajėgų išvedimą iš Vokietijos, nesibodi draugysčių su Putinu.
Griuvus sienai, netrukus sugriuvo ir SSRS. Tai – didžiausi mūsų kartos pasiekimai.
Tačiau laisvas gyvenimas neatsiranda savaime. Ant imperijos, ant komunistinio kalėjimo griuvėsių laisvą gyvenimą reikia sukurti, jis nepasistato savaime.
Dabar matome, kad ta kūryba nėra pats lengviausias darbas. Tuo labiau kad imperija, stačiusi Berlyno sieną, dar nemirė. Ją, labai agresyvią ir visai kitaip vertinančią istoriją, siekiančią vėl dominuoti, turime savo kaimynystėje.
Todėl Berlyno sienos istorija tebesitęsia, nes istorija niekada nesibaigia.
E. Macronas kalba apie draugystę su blogiu
Prieš sugriūvant Berlyno sienai, Vakaruose taip pat buvo politikų, ypač iš kairiojo politinio spektro, kurie siūlė draugauti su SSRS, nes tai yra realybė, sakė jie, ir jos nepakeisi. Kiti gi laikėsi tvirtos SSRS sulaikymo strategijos, kuri, kaip parodė istorija, buvo teisinga.
Šiandien istorija keistai kartojasi.
Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Macronas kalba apie draugystę su blogiu, panašiu į SSRS, su V. Putino Kremliumi.
Dar daugiau, pareiškia, kad NATO yra mirusiomis smegenimis. Mat NATO narės nesusikalba, nekoordinuoja veiksmų. Pavyzdžiu rodo JAV pasitraukimą iš Sirijos.
Čia ir stabtelėkime, nes noriu paklausti Prezidento E. Macrono, o ką nuveikė Prancūzija Sirijoje? Kiek kartų jis ir jo valstybė kėlė klausimą NATO viduje ir kvietė aljansą eiti ginti šios šalies kovojančių žmonių ir žudomų civilių?
NATO nebuvo ir nėra Sirijoje. Ten yra, buvo kai kurios NATO valstybės.
NATO šiandien yra stipresnis nei tada, kai jį iš vidaus pamačiau, dirbdama Krašto apsaugos ministerijoje.
Tuomet NATO buvo praradęs savo pirminius orientyrus, buvo kalbų, kad jis apskritai nebereikalingas. Drastiškai mažėjo gynybos biudžetai, pas mus nebuvo ne tik jokių sąjungininkų pajėgų, kaip yra dabar, tačiau ir jokių rimtų pratybų, jokių planų, kaip ginti sunkiausiai apginamą NATO regioną. Prie apskrito NATO stalo kalbėti atvirai apie agresyvėjančią Rusiją tuomet buvo didelis netaktas, mes dažnai būdavome pavadinami kompleksuotais dėl savo istorijos.
Šiandien NATO sugrįžo prie savo šaknų, sudėlioti rimti planai, bent trys paskutiniai NATO viršūnių susitikimai priėmė adekvačius nutarimus.
Aišku, dar toli iki tobulybės, toli ir iki patenkinamo pasirengimo apsiginti, ypač, jei pasaulyje vienu metu kiltų kelios rimtos ginkluotos krizės. Tačiau NATO sugrįžo į tinkamą kelią ir tikrai smegenys, ypač karinės, dirba intensyviai.
Kitokia Rusija – tokia turėtų būti Europos strategija
Bet grįžtu prie E. Macrono apokaliptinių gąsdinimų ir siūlymų imti Europai Putino Rusiją į savo glėbį, neva tik taip galima išgelbėti mūsų civilizaciją.
Jau matau, kaip Putinas susigraudino, kaip jis nusprendžia geranoriškai grąžinti Krymą Ukrainai, atsiprašo už žuvusius Malaizijos laineryje, išveda savo samdinius iš Donbaso, Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos, kaip uždaro savo trolių fabrikus, atiduoda Didžiajai Britanijai Solsberio nuodytojus, kaip atsigręžia į savo regionus, į Sibiro ir Astrachanės krašto kaimus, pamato baisius kelius, nuodus skleidžiančias gamyklas, nutaria atitraukti pavojingas ginkluotes iš Vakarų karinės apygardos, sumažina savo branduolinį potencialą...
Užsisvajojot ir jūs?
Kai JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas prie Brandenburgo vartų pasakė savo garsiąją kalbą ir pakvietė Michailą Gorbačiovą nugriauti sieną, buvo iš jo besišaipančių, vadinančių naiviu.
Tačiau Berlyno sieną ir nugriovė naivūs bei tikintys laisve.
Tie, kurie kvietė imti į glėbį SSRS, pralaimėjo.
Šiandien abipus naujos sienos, skiriančios Putino kleptokratišką, agresyvų pasaulį nuo erdvės su laisve ir demokratija, nėra nei Gorbačiovo, nei Reigano. Europos Sąjunga kol kas be lyderystės, keliančios drąsius strateginius tikslus. Todėl E. Macronas bando užimti atsivėrusį lyderystės vakuumą idėjomis, kurios tikrai nesuvienys Europos.
Belieka nuraminti sunerimusius, kad iš esmės E. Macrono pasisakymai apie Rusiją ar NATO neturėtų labai nustebinti. Juk nuo Jekaterinos, padalijusios mūsų žemes prieš daugiau kaip du šimtus metų, laikų prancūzų filosofai ir diduomenė buvo geri draugai, o Prancūzijos Prezidentas Šarlis de Golis buvo ilgiems dešimtmečiams išvedęs Prancūziją iš karinės NATO dalies. Dėl to NATO turėjo skubiai perkelti savo būstinę iš Paryžiaus į Briuselį. Prancūzija į NATO sugrįžo visai neseniai, prieš nepilnus du dešimtmečius.
Europai reikia tvirtesnių sparnų, tai ir mūsų interesas. Tačiau tie sparnai tikrai nesutvirtės po jais pasikišus dabartinį Kremlių su visa nešvaria jo politika.
Reikia kitokios strategijos. Strategijos, kurioje būtų vietos kitokiai Rusijai. Nes rusai yra tauta, kuri gali gyventi laisvėje. Šiai tautai tiesiog labai nepasisekė, ji tikros laisvės su demokratiška valdžia dar nėra pažinusi, nėra stojusi į tiesos akistatą su savo istorija, taip, kaip į ją stojo Vokietija. Kitokia Rusija – tokia turėtų būti Europos strategija.
Tiesos ir laisvės akistatoje sugriuvo SSRS, sugrius ir Putino Rusija.
Istorija ir yra tam, kad mokytumėmės iš jos.