Vytautas Plečkaitis. Berlyno sienos griuvimas paskatino Lietuvos valstybės atkūrimo sėkmę

Praėjus penkiems mėnesiams po Berlyno sienos griūties, pirmą kartą po penkiasdešimties metų demokratiškai išrinktas Lietuvos parlamentas 1990 m. kovo 11 d. paskelbė šalies nepriklausomybę.

Tų pačių metų vasarą Aukščiausios Tarybos deleguotas dalyvavau Berlyne vykusioje konferencijoje ir mačiau griaunamos sienos liekanas, kurios įpakuotus gabaliukus naujai gimę rytų vokiečių verslininkai pardavinėjo turistams kaip atminimą apie sieną, skyrusią dvi sistemas, du pasaulius ir dvi civilizacijas.Berlyno sienos suvenyrą prie Brandenburgo vartų man padovanojo po Berlyną lydintis mane vokietis. Jį išsaugojau iki šiol, kaip komunistinės sistemos griūties Europoje simbolį.

Savo pranešime „Lietuvos kelias į Europą“ įtikinėjau skeptiškai nusiteikusius vokiečius, kad Lietuva kaip ir visos šalys turi teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Jie tokiai minčiai, žinoma, neprieštaravo, bet ragino neskubėti, neerzinti Maskvos ir M. Gorbačiovo bei konservatyvaus Rusijos generaliteto, kontroliuojančio tūkstančius branduolinių raketų, nukreiptų pirmiausiai į Vakarų Vokietiją ir į čia dislokuotas Vakarų valstybių karinius junginius, turėjusius apsaugoti nuo Rytų Vokietijoje esančios kelių šimtų tūkstančių sovietų kariuomenės ir tūkstančių tankų.

Vokiečiams tuo metu pirmiausiai rūpėjo jų pačių likimas. Berlyno siena griuvo, bet liko dvi Vokietijos. Kaip teigia Vokietijos istorikai, nuo 1989 m. vyko „taiki Rytų Vokietijos revoliucija“, užtrukusi iki 1990 m. spalio 3 d. Kovo mėnesį, kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, įvyko demokratiniai rinkimai į Rytų Vokietijos parlamentą - Liaudies rūmus ( Volkskammer), kuris priėmė būtinus sprendimus dviejų Vokietijų susijungimui. Vyko intensyvios derybos ne tik su Sovietų Sąjunga, kuriai vokiečiai sumokėjo milijardus dolerių už kariuomenės išvedimą ir karinių miestelių statybas SSRS teritorijoje, bet ir su didžiosiomis Vakarų šalimis. 1990 m. rugsėjį buvo baigtos derybos 4+2, kuriose be dviejų Vokietijų iš vienos pusės, iš kitos pusės dalyvavo šalys,okupavusios Vokietiją 1945 m.: JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga.

Jei Jungtinės Amerikos Valstijos rėmė Vokietijos susivienijimą, matydami joje ištikimą sąjungininką ir stiprų NATO partnerį, tai Didžiosios Britanijos premjerė M. Thatcher iš pradžių griežtai priešinosi vokiečių žemių susivienijimui ir tik JAV spaudimo dėka, ji pakeitė savo nuomonę. Prancūzijos prezidentas F. Miteranas ( Mitterrand) taip pat šaltai sutiko Vokietijos susivienijimo idėją, bet vokiečių kancleriui Helmutui Kohliui po ne vienerių derybų su prancūzų prezidentu pavyko jį įtikinti ir pritarti Vokietijų susijungimui. Net dalis vakarų vokiečių abejojo, ar susivienijimas yra jiems naudingas?
1990 m. spalio 3d. abiejų Vokietijų parlamentai priėmė istorinį sprendimą įjungti Rytų Vokietiją į VFR sudėtį. Rytų vokiečiai automatiškai tapo ne tik VFR piliečiais, bet ir Europos Sąjungos bei NATO nariais. Juridiškai rytų piliečiai tapo lygiaverčiais vakariečiams.

Tačiau net per 30 metų,nepaisant milijardinių investicijų į buvusios Rytų Vokietijos ekonomiką, mentaliniai bei ekonominiai skirtumai tarp rytiečių ir „vakariečių“ išliko, nors, pavyzdžiui Berlyne jau sunku plika akimi atskirti, kur buvo Rytų Berlynas, o kur - Vakarų. Apie skirtumus labiau liudija rytų vokiečių simpatijos radikaliai dešinei, bei radikaliai kairei, kurie neseniai laimėjo rinkimus Saksonijos žemėje. Juos vienija ir palankesnis požiūris į Rusiją bei nepakantumas emigrantams.

Kita vertus, rytų vokiečiai jaučia savotišką diskriminaciją, vakariečių nepasitikėjimą jais. Ilgą laiką Rytų Vokietijoje už tą patį darbą buvo mokama mažiau nei Vakarų. Praėjus 30 metų po sienos griūties 74 proc. visų vadovaujančių postų Rytų Vokietijoje užima vakariečiai arba užsieniečiai , 84 proc. teisėjų rytuose yra iš Vakarų Vokietijos žemių. Bundeswehre yra tik 1 proc. generolų, kilusių iš buvusios VDR, o universitetams Rytų Vokietijoje vadovauja tik vakariečiai rektoriai. Gražia išimtimi yra A. Merkel, kilusi ir mokslus baigusi buvusioje komunistinėje Vokietijoje.

Kai tokie skirtumai yra Vokietijoje, nėra ko stebėtis, kad ekonominiai skirtumai išlieka gana dideli ir tarp Vakarų ir Ryų Europos, kaip beje ir tarp Lietuvos bei Skandinavijos šalių ar Didžiosios Britanijos, į kurias emigruoja dalis mūsų tautos. Tie skirtumai išliks dar ne vieną dešimtmetį, nepaisant kalbų apie gerovės valstybę, nes esame kitokios kultūros ir kitokio mentaliteto žmonės, kuriems gerokai trūksta solidarumo bei pilietiškumo. Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz) apie skirtumus tarp Vakarų ir Rytų laiške Jaroslawui Ivaškevičiui (Iwaszkiewicz) taip rašė: „Regėdamas visą Vakarų pranašumą prieš mus, suvokiu, kad ten visai nėra įtampos, nesidraskoma, - o juk tai daugelio dalykų sąlyga.“

Komunistinio režimo Sovietų Sąjungoje ekonominis, finansinis ir visuomeninis kolapsas, apėmęs visą „komunistinį lagerį“, kurį po II- ojo pasaulinio karo buvo sukūrusi Sovietų Sąjunga, privedė prie jos egzistavimo žlugimo. Vokietijoje perėjimas iš komunistinio režimo į laisvą rinką įvyko taikiai ir pačių vokiečių nuomone, nemažai prie to prisidėjo „perestrojkos“ architektas M. Gorbačiovas. Jis net gavo „1991 m. vokiečio titulą“, laikomą didžiausiu Vokietijos apdovanojimu. Jam iki šiol vokiečiai dėkingi už taikų Vokietijų suvienijimą. Tačiau Putino Rusijoje jis šiandien koneveikiamas, kad sužlugdė SSRS ir ‚parsidavė“ Vakarams, rusų komunistai bando kelti bylą už SSRS sužlugdymą.
Revoliuciniai procesai Rytų Vokietijoje buvo tąsa revoliucinių įvykių Vengrijoje, Lenkijoje, ir Čekoslovakijoje, Baltijos šalyse.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, sėkmingai pasinaudojo komunistinio režimo Sovietų Sąjungoje ir visoje Rytų bei Vidurio Europoje žlugimu ir sėkmingai atkūrė savo valstybingumą.