Net ir tada, kai feisbuko agitatoriai antrajame Prezidento rinkimų ture ragino rinktis vedusį kandidatą, iš tikrųjų jiems rūpėjo visai ne šeimos vertybės, o tik galimybė aptarinėti prezidentienės garderobą.
„Ponios apdaras vadinasi modernus hidžabas“ – po Nausėdų susitikimo su Popiežium teigė DELFI skaitytoja Aušrė.
„Mano baba vadindavo tai įkapėmis“, – skėlė kitas skaitytojas. „Aš tikrai galėčiau aprengti daug geriau ir daug profesionaliau“, – leptelėjo dizaineris, prieš porą metų išgarsėjęs keistu interviu Kremliaus propagandos portalui.
Susitikimas Vatikane, paviršutiniškai žvelgiant, neturėjo ypatingos politinės reikšmės, nes Romos vyskupo valstybė neturi nei tankų, kuriuos galėtų dislokuoti Pabradėje saugoti mus nuo Rusijos, nei ekonominės galios užpilti mūsų šalį gerai apmokamas darbo vietas kuriančiomis investicijomis.
Tačiau būtent ten atsiskleidė tai, ką viešosios erdvės komentatoriai ne itin sėkmingai bandė išsiaiškinti nuo pat G. Nausėdos apsisprendimo dalyvauti Prezidento rinkimuose – jo pažiūros ir termino „gerovės valstybė“ ideologinis turinys.
„Ilgus metus sakėme – kepkime pyragą, o kada nors juo pasidalinsime, bet pyragą vis kepame, jau tuoj pasensime, pyragas vis dar kepamas, o kaip nėra kada dalintis, taip nėra. Todėl turbūt vieną kartą reikėtų sąžiningai pripažinti, kad yra ne tik pyrago kepimas, bet ir jo dalybos“, – po susitikimo pasakojo G. Nausėda.
Buvęs Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio, tapęs Popiežium Pranciškum, gerokai dažniau už savo pirmtakus kalba apie skurdą ir atskirtį, nes pažino juos ne iš knygų ar televizijos reportažų.
Lotynų Amerikos katalikybėje solidarumo principas ir net kairioji ideologija atranda gerokai daugiau vietos, negu konservatyvioje Lietuvos bažnyčioje. Todėl nestebina ir G. Nausėdos žodžiai, kad Šventasis Tėvas „su tuo sutiko, nes jam paprastų žmonių skriaudos ir prasta padėtis visada yra arti širdies“.
Ar tai reiškia, kad Prezidentui atsistoję turėtų ploti naujas krikdemiškas partijas kuriantys Lietuvos politikai? Jeigu kalbėtumėm apie Vytauto Sinicos ir Vytauto Radžvilo kuriamą darinį, tai musulmonams pabėgėliams kojas plaunantis Pranciškus jiems yra toks pats ideologinis priešas, kaip Vilniaus meras arba Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
„Pro Patrios“ aplinkoje gerokai daugiau simpatizuojančių Katalikų Bažnyčios paribyje esančiai lefebristų brolijai. Pranciškaus nešamos permainos jų traktuojamos kaip grėsmė, o kartais ir erezija. Rimantas Jonas Dagys, jau spėjęs susirieti su V. Radžvilo pasekėjais, taip pat daugiau dairosi į konservatyviąją Lenkiją, negu Vatikaną.
Todėl galima sakyti, kad bendramintį Vatikane atradusiam G. Nausėdai ideologiškai artimiausi galėtų būti nuosaikūs ar net liberalūs katalikai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų.
Jei tik abi pusės sugebės įveikti po Prezidento rinkimų antrojo turo likusį nepasitikėjimą ir matyti bendrus tikslus po 2020 m.
Net ir tuomet, kai kraštutinės dešinės politikai džiūgavo, esą G. Nausėda pritarė Donaldo Trumpo kalboje Jungtinėse Tautose išsakytai minčiai, jog ateitis priklauso patriotams, jie neatkreipė dėmesio, jog iš tikrųjų Lietuvos Prezidentas pasisakė gerokai nuosaikiau, kad patriotizmas neprieštarauja globalizmui.
„Jokių abejonių nėra, kad tauta, kuri puoselėja savo tautinę tapatybę, gali netgi geriau tai daryti būdama pasaulio sudėtine dalimi, reikia tik savęs neišbarstyti. Manau, šie du dalykai dera vienas su kitu“, – Niujorke kalbėjo G. Nausėda.
Net ir labai stengiantis, būti bendraminčiu vienu metu ir su Pranciškum, ir su D. Trumpu tiesiog neįmanoma. Pakanka prisiminti, ką Popiežius pasakė apie D. Trumpą 2016 m. vasarį, kai šis dar tik siekė Respublikonų partijos kandidato statuso: „Kiekvienas, kas jis bebūtų, jeigu nori statyti sienas, o ne tiltus, nėra krikščionis“.