Žinoma, taika tada buvo dar sąlyginė. Ir naujosios pasaulio tvarkos be geležinės uždangos tarp Rytų ir Vakarų dar reikėjo palaukti. Lietuva turėjo išgyventi 1991 m. sausio 13–ąją ir rugpjūčio 23–osios Maskvos pučą, kad pagaliau pajustų atokvėpį dėl įtvirtintos savo nepriklausomybės ir tarptautinio pripažinimo. Balkanai taikos laukė žymiai ilgiau – Jugoslavijos karai baigėsi tik 2001 metais.
Šiandien Berlyno sienos griūtis permąstoma. Netgi keliamas klausimas, ar jos reikšmė dėl daugybės vis dėlto netikėtų pokyčių dinamikos ir naujų didelių iššūkių, kaip ekstremalaus islamo terorizmas, dešinysis ekstremizmas ar nacionalizmas, pasaulio politikoje nesumenko.
Lietuvoje irgi stipriau papūtė pokyčių vėjas...
Dramatiški pokyčiai prie Brandenburgo vartų tą vėlyvą rudenį Lietuvai, kaip ir Latvijai su Estija, suteikė papildomą galingą stimulą siekti nepriklausomybės nuo Maskvos ir pradėti demokratinį perėjimą. Sąjūdis jau veikė visu pajėgumu. 1989 m. rugpjūčio 23 d. buvo nuvilnijęs Baltijos kelias.
Gruodžio 3 d. Maltoje SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas ir JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis paskelbė, kad Šaltasis karas baigėsi. To paties gruodžio 19-ąją Lietuvos komunistų partija (LKP) atsiskyrė nuo SSKP.
Šis įvykis pas mus dažnai nuvertinamas. Tačiau, remiantis klasikinėmis demokratėjimo teorijomis, sėkmingam demokratiniam perėjimui neužtenka vien opozicijos autoritariniam ar totalitariniam režimui. Būtinas susitarimas tarp nuosaikios opozicijos ir reformuotos nedemokratinio režimo valdžios lyderių.
Tolimesniems nepriklausomybės siekiams reikėjo ne tik Sąjūdžio, bet ir demokratinių pasikeitimų tuometinėje valdžioje. LKP atsiskyrimas nuo SSKP ir buvo tas lemtingas pokytis, leidęs surengti pirmuosius laisvus demokratinius rinkimus ir taip padėjęs pagrindą nepriklausomybės paskelbimui bei demokratiniam perėjimui Lietuvoje.
Taigi, 1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje vyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą (pakartotiniai balsavimai vyko kovo 4–10 d.). Iškart po jų gimė Kovo 11–osios Nepriklausomybės atkūrimo aktas, kuriame aiškiai įvardinta, kad Lietuva – demokratinė valstybė.
Būtent šiuos du esminius įvykius ir galima laikyti tuo susitarimu (arba konsensusu) tarp politinio nuosaikios opozicijos ir reformuotos valdžios elito, kuris yra tiesiog būtina prielaida tvariam demokratiniam perėjimui.
Kaip ir tarpukariu, taip ir prieš trisdešimt metų būtent kairiosios politinės jėgos siekė, kad Lietuva būtų ne tik nepriklausoma, bet ir demokratinė respublika. Dešiniosios norėjo autoritarizmo. Apmaudu, kad iki šiol tai nelaikoma labai svarbu.
Istorijos ar Europos pabaiga?
Tada, 1989 metais, JAV politologas Francis Fukuyama paskelbė apie istorijos pabaigą ir liberalios demokratijos pergalę pasaulyje. 1991 metų pabaigoje galutinai žlugus SSRS, atrodė, kad, pasibaigus dešimtmečius trukusiam pasaulio padalijimui į Rytus ir Vakarus, galiausiai įsivyraus tas ilgas taikos, ramybės ir stabilumo laikotarpis.
Žvelgiant atgal į tai, kas vyko prieš trisdešimt metų, yra neįtikėtina, kiek pasiekėme – Lietuva, ta pati Vokietija ir Europa. 2004 metais Lietuva, jau konsoliduota demokratija, įstojo į Europos Sąjungą (ES) ir NATO. Susivienijusi Vokietija įsitvirtino kaip politinė ir ekonominė Europos lyderė. ES išsiplėtė iki 28 valstybių narių: įstojo ne tik pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybės; 2013 metais ES nare tapo ir sunkų etninį karą išgyvenusi Kroatija, buvusi Jugoslavijos respublika.
2004–ųjų ES didžiosios plėtros banga į Rytus buvo tarsi to taikos ir stabilumo periodo kulminacija. Tačiau naujoji pasaulio tvarka, grįsta liberalia demokratija ir ekonomine integracija, kuri buvo kaip pažadas, gautas su Šaltojo karo pabaiga, pradėjo aižėti jau anksčiau. 2001 rugsėjo 11 d. ekstremalaus islamo terorizmo atakos prieš JAV buvo labai rimtai pavojaus signalai.
Kaip dabar rašo „Financial Times“, kasmetinių „Freedom House“ žmogaus teisių ir laisvių pasaulyje tyrimų skalė atskleidžia, kad jau 2007 metai buvo ta riba, kuri žymėjo liberalios demokratijos silpnėjimą pasaulyje. Nuo tada ypač sustiprėjo Rusijos ir Kinijos autoritarizmas. Arabų pavasaris virto žiema. Turkijoje pamažu ryškėjo vis daugiau nedemokratinių tendencijų.
Tiek senosiose, tiek pokomunistinėse Europos demokratijose pradėjo augti populizmo, nacionalizmo ir dešiniojo radikalizmo tendencijos. 2008 metais prasidėjusi pasaulinė ekonominė ir finansinė krizė priminė praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio didžiąją depresiją tuo, kad paskatino ne tik ekonominį, bet ir politinį nacionalizmą.
Ironiška ir liūdna, kad pasaulis, o ypač Europa, regis, pagaliau nugalėjusi nacionalizmo ir totalitarizmo demonus, sukūrusi didelę, klestinčią, taikią ir demokratinę ES, vėl išgyvena nacionalizmo atgimimą – nacionalizmo, kuris ir vienas iš esminių faktorių, sąlygojusių abu pasaulinius karus, tą patį Šaltąjį karą ir Europos pasidalijimą...
Berlyno sienos griūties trisdešimtmečio proga „The New York Times“ taip pat rašo, kad 1989 m. liberalios demokratijos pažadas tapo išvaistyta galimybe. Kylant nacionalizmui, Europa miršta...
Mums, europiečiams, ypač palaikantiems ir tikintiems Europos integracija, toks pesimistinis amerikietiškas požiūris atrodo galbūt pernelyg dramatiškas... Vis dėlto, turime sutikti su jais, kad perteklinė pasaulio ekonomikos ir tarptautinių institucijų globalizacija sukėlė tam tikrą tapatybės krizę pasaulio valstybėse ir padėjo atgimti nacionalizmui.
Berlyno sienos palikimas?
Berlyno siena – iš pradžių tiesiog spygliuota viela – buvo pastatyta Rytų Vokietijos valdžios įsakymu per vieną naktį 1961 m. rugpjūčio 13 d., sekmadienį, per vasaros atostogas. 1791 m. užbaigti statyti istoriniai Brandenburgo vartai tapo sienos dalimi. Toks simbolizmas – kaip greitai galima pastatyti sienas, kurios sukuria tiek daug įtampos tarp valstybių ir tautų, išdarko istorinius simbolius, sugriauna tiek daug žmonių gyvenimų, – verčia suklusti.
Mano įsitikinimu, esmine istorine Berlyno sienos žlugimo reikšme išlieka liberaliosios demokratijos pergalė Europoje. Be jos nebūtų nei nepriklausomos Lietuvos (nes Vakarai tiesiog nebūtų pripažinę jos nepriklausomybės, o integracija į ES ar NATO būtų buvusi absoliučiai neįmanoma), nei suvienytos Vokietijos, nei ES ar NATO plėtros į buvusį SSRS bloką.
Nauji iššūkiai pasaulio politikoje jokiu būdu nesumenkina to istorinio momento, kai buvo tiesiog atidaryti Berlyno sienos vartai 1989 m. lapkričio 9–ąją ir tūkstančiai Rytų vokiečių plūstelėjo į Vakarus. Tačiau šiandien mums jis yra priminimas, aliarmas, kad privalome stiprinti demokratiją ir rūpintis jos kokybe Lietuvos ir Europos mastu.
Dėl to šiomis dienomis minint Berlyno sienos griūties, o kitais metais, 2020 metų kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomos valstybės trisdešimtmetį (2021 m. balandžio 18 d. ES minės savo steigiamosios Paryžiaus sutarties septyniasdešimtmetį), norisi mums visiems Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje palinkėti kuo daugiau taikos, stabilumo, vienybės ir liberalios demokratijos.