Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratijos plėtros pagrindas. Lietuvoje šis pagrindas, deja, yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybėse. Mūsų šalis išsiskiria ne tik pakankamai stambiomis savivaldybėmis: Lietuvoje savivalda nėra deramai įtvirtinta nei vietos bendruomenės, nei regiono lygmenyje. Mes stipriai atsiliekame decentralizuodami valdžią ir kurdami pilietinę visuomenę.
Europos vietos savivaldos chartija skelbia, jog savivaldybių teritorinės ribos negali būti keičiamos, iš anksto nepasitarus su visomis vietos bendruomenėmis ar nesurengus referendumo. Mūsų šalyje ši nuostata įgyvendinama Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme įtvirtinus privalomą vietos gyventojų apklausą dėl numatomų savivaldybės ribų ar pavadinimo keitimo, taip pat dėl savivaldybės steigimo ar naikinimo. Tenka apgailestauti, tačiau Kauno miesto valdžia į šiuos teisnius dokumentus iš dalies numojo ranka ir ėmėsi diktuoti tik sau naudingos Kauno m. plėtros nuostatas.
Ar kokie nors požymiai rodo, kad Kauno rajonui sekėsi blogai, galbūt jį reikėjo gelbėti nuo kokio gresiančio bankroto? Tai kad ne – priešingai: statistika teigia, kad gyventojų skaičius Kauno rajone, priešingai nei Kauno mieste, pastaraisiais metais augo: 2019 metų sausio 1 dieną buvo 95 122 (palyginimui, 2015-ųjų pradžioje rajone gyventojų buvo 88 396). Tuo tarpu Kauno mieste gyventojų sumažėjo 1,44 proc., ir tarp didžiųjų miestų savivaldybių Kaunas toli gražu ne pirmose pozicijose.
Kauno rajonas išsiskiria ir tuo, kad čia vaikų ir jaunimo iki 18 metų dalis yra didžiausia visoje Lietuvoje. Mano gimtojoje Garliavos Jonučių progimnazijoje ir gimnazijoje moksleivių daugiau nei tuo metu, kai tuometinėje Garliavos 2-ojoje vidurinėje mokykloje sėkmingai mokiausi aš pats.
Kauno rajonas puikiai įvertintas tarp 54 mažųjų šalies savivaldybių (69 balai iš 100), likęs antru. Rajone kuriasi naujos įmonės, pritraukiamos investicijos, didėja dirbančiųjų skaičius.
Džiugina, kad Kauno rajono savivaldybės politikai ryžtingai ėmėsi ginti rajono gyventojų teises į apsisprendimą, ir vieningai nepritarė Kauno m. politikų siūlymui be jokių diskusijų prijungti prie miesto 99 Kauno rajono kaimus ir gyvenvietes iš 13-kos seniūnijų. Tam prieštaravimą išreiškė ir 25 bendruomenes vienijanti Kauno rajono bendruomeninių organizacijų sąjunga (KRBOS), Kauno rajono ūkininkų sąjunga, kitos visuomeninės organizacijos bei pavieniai Kauno raj. gyventojai.
Turime siekti, kad savivaldybė ir jos paslaugos būtų kuo arčiau žmogaus, kuo labiau prieinamos, kuo labiau įtraukiančios į bendrų reikalų tvarkymą, o ne atvirkščiai: kuo didesnis savivaldos aparatas bus, tuo mažiau galimybių eilinis gyventojas turės iškelti savo klausimus, idėjas ar pasiūlymus.
Kad ir kaip bandyčiau suprasti Kauno mero ir Kauno miesto savivaldybės Tarybos narių argumentus, kad Kauno rajono gyventojai, gyvendami ne Kaune, naudojasi Kauno m. teikiamomis paslaugomis, mokesčius moka ne miestui, o rajonui, kad administracinis miesto ribų suskirstymas moraliai paseno ir nebeatitinka nūdienos gyvenimo realijų, visgi turiu pažymėti, kad siūloma iniciatyva prieštarauja Vyriausybės „Baltojoje knygoje“ įtvirtintiems darnios regioninės savivaldos principams ir tikslams.
Šiais laikais keičiant savivaldybių administracines ribas didesnę reikšmę turi turėti ne politikų užmačios, o vietos gyventojų nuomonė, kuri buvo išreikšta vieno i6 Kauno raj. tarybos sprendimų projekte:
• Kauno miesto savivaldybės tarybos priimtas sprendimas neatitinka darnios regioninės politikos principų, nepagrįstas ekonominiais skaičiavimais bei statistika, gyventojų nuomone.
• Kauno miesto savivaldybės institucijos nepateikė realių siūlymų gerinti gyventojų gyvenimo kokybei ir paslaugų prieinamumui.
• Sutriktų daugumos Kauno rajono savivaldybės švietimo, sveikatos, socialines, kultūros, sporto ir kitas paslaugas teikiančių įstaigų veikla.
• Prijungus prie Kauno m. „turtingesnes“ seniūnijas, likusi Kauno rajono savivaldybės dalis dėl mažo surenkamų pajamų kiekio netektų galimybės formuoti subalansuotą biudžetą bei gyventojai patirtų socialinę atskirtį.
• Būtų išardytas mokyklų tinklas, kultūros, sporto, viešosios bibliotekos organizacinė struktūra, dalyje teritorijos būtų neprieinamos ikimokyklinio ugdymo paslaugos, sumažėtų galimybė įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su įvairių projektų finansavimu ir jų tęstinumu. Apimtų nežinia dėl mokyklų, sporto, kultūros įstaigų, tarsi ore pakibtų 30 tūkst. Kauno rajono gyventojų, kurių Kauno miestui „nereikia“, gerovė.
• Pasikeistų įvairių finansavimo sutarčių pareiškėjas/vykdytojas, būtų pažeistos vykdomų ES projektų finansavimo sąlygos, dėl ko gali būti nutrauktas ES finansavimas ir reikėtų grąžinti gautas ES lėšas.
• Kelių priežiūros finansavimas po dalies Kauno rajono savivaldybės teritorijų atskyrimo būtų sumažintas daugiau nei perpus. Šiuo metu savivaldybėje yra apie 30 proc. asfaltuotų kelių ir gatvių, o neprijungiamoje teritorijoje liktų mažiau kaip 22 proc. Sutriktų susisiekimas su likusiomis Kauno rajono savivaldybės seniūnijomis.
• Kiltų sunkumų įgyvendinti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos lėšomis finansuojamus projektus ir sumažėtų galimybė dalyvauti 2021–2027 m. laikotarpio kaimo plėtros programos priemonėse.
• Planuojamoje prijungti teritorijoje yra beveik 1 tūkst. ūkininkų ūkių (arba 40 proc. nuo bendro pasėlius deklaruojančiųjų skaičiaus), žemdirbiams kiltų keblumų įgyvendinti pradėtus projektus, finansuojamus pasinaudojus ES parama. Skamba paradoksaliai, tačiau Kaunas taptų labiau žemės ūkiu besiverčiančiu miestu Lietuvoje, nei kai kurie „kaimiškieji“ rajonai.
• Prijungiamų teritorijų gyventojams sumažėtų šiuo metu savivaldybės seniūnijose gaunamų paslaugų skaičius ir jų prieinamumas.
Žmonės tapo mobilūs – vienur gyvena, kitur dirba. Šiuo požiūriu Kauno miestas, kurio daug gyventojų važinėja kiekvieną dieną dirbti į Vilnių, taip pat yra geras pavyzdys. Tačiau, matyt, absurdišku pavadintume norą išplėsti Vilniaus miesto ribas, apimant ir Kauną. Europos šalyse taip pat veikia žiedinės savivaldybės, tačiau niekas jų neskuba naikinti, teigdami, kad priemiesčių gyventojai stabdo jo plėtrą. Europoje savivaldybės vadovaujasi partnerystės ir kooperavimosi pagrindais. Reikia tikėtis, kad šiuo politiniu „incidentu“ nebus nubrėžta nesantaikos takoskyra, ir abiejų miestų politikai kartu su žmonėmis, saugodami ir tausodami aplinką, kurs viso Kauno regiono tapatybę, gerindami mieste ir rajone gyvenantiems žmonėms paslaugų prieinamumą ir kokybę. Sprendimo teisė priklauso žmonėms, tačiau politikų pareiga – siūlyti pasvertus, subalansuotus, pagrįstus sprendimus.