Austrai Skujytei trečią vietą skyrė dar 2016-ais, o medalį – kaip suprantu – įteikė 2018-ais. Ar aš žinojau? Aišku, kad ne. Septynkovė – ne krepšinis, o Skujytė – ne Milaknis. Iš kur man žinoti?
Bet ne apie tai aš norėjau pakalbėti. Skujytės istorijos priminimas priminė man tai, apie ką aš norėjau pakalbėti jau seniai. Pakalbėkime apie sportą. Kas tai yra, kam to reikia ir koks jis turi būti.
Mano mielas draugas Liudvikas Andriulis mėgsta sakyti, kad sportas yra nesąmonė. Andriulis yra į pinigus orientuotas humanitaras, kuriam rūpi tik eurai, doleriai, juaniai. Ir būtent todėl jo požiūris mane stebina. Kita vertus, jis juk humanitaras. Todėl gal kažko iki galo nesupranta. Sportas yra didžiulė pramonė. Sportas yra pinigai: eurai, doleriai, juaniai.
Kuriai ūkio šakai mes turime priskirti sportą? Atsakymas išties paprastas. Sportas yra vienareikšmiškai pramogų verslas.
Kodėl? Tam yra bent keli paaiškinimai. Pirma, tai yra kitų pramogų substitutas. Penktadienį jūs renkatės, kaip iššvaistysite savo laiką: pažiūrėsite „Ryto“ varžybas, nueisite į Filharmoniją, pasiklausysite vieno iš Mantų anekdotų, pažiūrėsite iki ašarų juokingą lietuvišką komediją kine ir t.t.
Visa tai yra pramogos. Sporto varžybų stebėjimas – taip pat. Antra, sportas yra šou biznis, nes jame yra aktoriai (sportininkai) ir žiūrovai (sirgaliai). Trečia, sportas sukelia panašias emocijas, kaip aukščiau išvardintos šou rūšys: laimę, nusivylimą, pyktį, džiaugsmą, šypseną, ašaras ir t.t.
Tačiau sportas turi esminį pranašumą prieš kitas šou biznio formas – nenuspėjamumą. Būtent todėl mes „Žalgirį“ stebime kiekvieną savaitę po kelis kartus, bet net „Saulės Kliošo“ neklausytume gyvai kas savaitę.
Kas norėtų klausytis vis tų pačių dainų? O štai „Manchester United“ rungtynes įdomu žiūrėti kas savaitę. Trumpai tariant, sporte atlikėjai gali būti tie patys, bet programa vis kitokia.
Būtent todėl pastaruoju metu sportas išgyvena pakilimą. Visame pasaulyje didžiųjų komandinių sporto šakų lygų pajamos auga, žaidėjai uždirba nenormalius pinigus ir niekam kažkodėl nenusibosta.
Bet nepaisant to, kad viskas sporte auga, sportą galima dar labiau išplėsti. Rinka dar nėra subrendusi. Pagrindinis pažangos stabdis – reguliavimas.
Tai yra didžiulė kvailystė. Kodėl? Todėl, kad reguliavimas yra reikalingas tik tuo atveju, kai reikia apsaugoti vartotoją. Būtent todėl finansų paslaugų, lošimo, alkoholio, tabako, farmacijos sektoriai yra stipriai reguliuojamos sritys. Bet ten rinkos žaidėjų veiksmai daro tiesioginę įtaką vartotojui. Todėl reguliavimu siekiama apsaugoti vartotoją.
O sporte reguliavimas – t. y. draudžiamų preparatų naudojimo ribojimas – vartotojų (t. y. žiūrovų) niekaip nesaugo. Tad kam jis reikalingas?
Reguliavimas saugo pačius rinkos dalyvius, t. y. sportininkus. Bet jie, kaip žinome, dažnai patys savęs saugoti nėra linkę. Tad kam jiems trukdyti?
Kiekvienoje stipriai reguliuojamoje rinkoje rinkos žaidėjai stengiasi rasti reguliacinių spragų. Tų pačių spragų ieško ir draudžiamų preparatų kūrėjai bei jų vartotojai.
Prasideda katės ir pelės žaidimai: draudžiamų preparatų sąrašai ilgėja, mėginiai laikomi ilgus metus ir t.t. Viskas tam, kad viskas būtų teisinga. Kas nukenčia? Nukenčia vartotojas. Kodėl? Todėl, kad jei Skujytė būtų laimėjusi bronzą iš karto, tai mes būtume linksmai atšventę: išvažiavę į gatves su trispalvėmis, gal kokį seną televizorių pro langą išmetę. O dabar… aš tik vakar sužinojau. Nėra liūdna. Bet ir nepasakyčiau, kad labai linksma.
Dereguliavimas sporte – t. y. visuotinis dopingo vartojimo leidimas – yra būtina sąlyga sektoriaus plėtrai.
Kodėl tai yra visokeriopai naudinga? Pirma, pagaliau visiems sportininkams išties būtų suvienodintos sąlygos. Jokių tikrinimų. Vartokite, ką norite.
Antra, dereguliavimas užtikrintų papildomų legalių darbo vietų sukūrimą. Chemikai, biologai, programuotojai (ir ne tik jie) galėtų oficialiai įsidarbinti sporto komandų rezultatų gerinimo skyriuose. Nekyla abejonių, kad labiau savimi pasitikintys specialistai įkurtų savo R&D įmones, kurios patentuotų išradimus ir pardavinėtų išrastus preparatus arba prekiautų licencijomis. Pagaliau ir mūsų šalies chemikai turėtų daugiau galimybių pasireikšti.
Trečia, žiūrovų ratas prasiplėstų. Varžybas stebėtų ne tik tie, kurie svajoja šokti aukščiau, bėgti greičiau ir kelti daugiau, bet ir tie, kurie svajoja sukurti miltelius, kurie kitiems padėtų šokti aukščiau, bėgti greičiau ir kelti daugiau.
Ketvirta, sporto transliacijose būtų akcentuojama ne vien fizinė jėga, bet taip pat mokslo galia ir išradingumas, t. y. šalia sportininkų ir jų trenerių ne ką mažiau svarbią vietą užimtų – pavadinkim tai – mokslininkai. Būtų įdomu stebėti, kada ir ką konkrečiai jie suleidžia atletams ne tik prieš startą, bet ir po finišo (kad nenumirtų iki medalių įteikimo).
Apibendrinant, dereguliavimas suteiktų daugiau džiaugsmo žiūrovams, sukurtų daugiau darbo vietų ir bendrai padidintų sporto sektoriaus indėlį į pasaulio BVP. Kodėl visa tai dar nėra įgyvendinta?
Atrodo, kad atsakymas yra toks pat, kaip visada: trūksta politinės valios. Ne, brangieji. Reguliavimas yra naudingas didžiosioms valstybėms.
Būtent todėl finansų paslaugų, farmacijos, tabako ir t.t. pramonė yra kontroliuojama didžiųjų išsivysčiusių valstybių. Netikite? Pažiūrėkite, kokiam bankui jūs skolingi už savo būstą, koks prekės ženklas yra ant jūsų vaistų pakelio, kokias cigaretes rūkote ir kam priklauso alaus darykla, kuri pagamino jums nealkoholinį alų, kurį laikote rankoje.
Ir vis tik aš tikiu fundamentaliais dalykais ir rinkos dėsniais. Kaip išsiaiškinome aukščiau, sportas yra šou verslas.
O be dopingo muzikoje (bei teatre, kine, dailėje ir t.t.) tikriausiai neturėtume nė pusės to, ką žmonija sukūrė iki dabar. Tad tik laiko klausimas, kada dereguliavimui sporte bus pasakyta „taip“.
To visiems mums ir linkiu.