Skrieja į laisvę, šaukia į laisvę, kviečia tikėti Laisve.
Sutarkime, ir visa kita bus antraeiliai dalykai. Koks stiebas, kiek metrų? Iš kokios medžiagos, kad jokia vėtra nesulenktų? Laisvė negali sulinkti ir nusilenkti. Ar aštuonių, ar aštuoniolikos, ar keturiasdešimties metrų – temąsto, teieško Lietuvos žemės bendrijos genijai. Technologai, dizaineriai, urbanistai ir skulptoriai. Yra ko gyventi. O turi iškilti virš miesto svarbiausioje valstybės aikštėje ir byloti urbi et orbi. Čia yra šalis, kuri turi tikėjimą. Čia Lietuva.
Toks tebūnie mūsų atsakas visoms pabaisoms bei savižudybėms.
Tai ir mintis apie Tiesą, kuri padarys mus laisvus.
Tai ir mintis apie Dievą, kuris leido tautas ir įkvėpė joms laisvės troškimą. Taip meldėsi mūsų partizanai, mirę už laisvę.
Yra pavyzdžių pasaulyje, yra ir Lietuvoje, kur Laisvė stovi kaip tėvynė nutraukusi retežius ir kelia vėliavą, ir kviečia visus žengti, ginti, būti...
Laisvė ne tik stovi, ji veda. Gerai, kai veda į tėvynę, o ne iš jos.
Kitur Laisvė kelia deglą – laimės žiburį, skleidžia šviesą vilties ir veda iš nelaisvės tamsumų... Taip, giliausių tamsumų būna tavo paklydusioj sieloj. Bet ir ji gali pasveikti.
O mes galim turėti raitelį sidabro šarvais ir aukštai iškėlusį ryžto kalaviją. Ženklas, kuris ateina iš baltų genčių priešistorės, kai šventikai tulisonys giesmėmis išlydėdavo žuvusį karžygį ir gintaro dūmais laimino jį – raitelį, nutolstantį padebesiais. Nutolstantį, kad liktų. Kad būtų apdainuotas.
Ir dabar kviestume, kad liktų. Neišjok, neišjok, dar mėnulis teka.
Tegul nors tos organizacijos, taipgi partijos, kurių pavadinimuose šmėkšo žodis „laisvė“, nekovoja prieš laisvės raitelį.