Mūsų scenos žmonės nepasižymi toliaregiškumu. Tai yra suprantama. Popmuzikoje viskas labai greitai keičiasi. Jei esi populiarus, turi stengtis uždirbti čia ir dabar. Apie ilgalaikius planus, kūrybinį palikimą ir įsirašymą į kultūros istoriją niekas jau nebegalvoja. Ne tie laikai. Tūkstantmečio karta (ar kaip jie ten vadinami) dėmesį išlaiko penkiolika minučių, Z karta – dar trumpiau. Rytoj tavęs jau niekas neprisimins. Todėl viską susigriebk šiandien, jei gali, kol gali.
Tačiau, kalbant apie Seimo saldainius, viską reikia vertinti iš ilgalaikės perspektyvos, o analizuoti saldumynų problematiką – plačiau ir giliau. Jei ponas Mikutavičius būtų atidžiau viską išanalizavęs, jis būtų supratęs, kad šitas sumanymas mūsų tėvynei tikriausiai išeis į naudą. Dabar svarbiausio žinių portalo platybėse aš detaliai išanalizuosiu susiklosčiusią padėtį, o jūs – kaip visada – nepatingėkite savo įžvalgas surašyti komentaruose.
Pradėkime nuo to, kad saldainiuose neišvengiamai rasime šokolado. Na, nebent jie planuoja nusipirkti keliasdešimt tonų karamelinių ledinukų, kuo aš abejoju. Visi prisimename, kad paauglystėje laikydami egzaminus ar rašydami kontrolinius darbus mes neretai užvalgydavome juodojo šokolado. Nežinau, ar tai tiesa, bet man tėvai sakė, kad šokoladas stimuliuoja smegenų veiklą.
Kita – ir ne mažiau svarbi – saldainių sudedamoji dalis yra cukrus. Cukrus savaime nieko gero nežada. Daugelis puikiai žino, kokią neigiamą įtaką žmogaus organizmui daro perteklinis cukraus vartojimas. Štai tik keli galimi neigiami padariniai, kuriuos man pasufleravo visažinis internetas: antsvoris, padidėjusi infarkto rizika, cukraligė, kraujagyslių ligos, aknė, padidėjusi vėžio rizika, padidėjusi depresijos rizika ir t. t. Be to, cukrus greitina ląstelių ir odos senėjimo procesus.
Visa tai skamba baisiai. Parlamentaro profesija ir be cukraus vartojimo nebuvo lengva. O su cukrumi tampa tiesiog gyvybiškai pavojinga.
Kita vertus, galbūt šiuo atveju saldainiai padės įvykdyti natūralią atranką: kam šokoladas įjungs smegenis, tas sėkmingai dirbs tėvynės labui ir išmoks kontroliuoti vartojimą; o tie, kurių smegenys neįsijungs, galbūt paliks mus anksčiau laiko, jauni, perspektyvūs, aukštumų nespėję pasiekti. Gamta yra negailestinga. Cukrus – žiaurus.
Taip pat verta paminėti, jog cukraus vartojimas dideliais kiekiais gali būti tiesiog desperatiška organizmo reakcija į stresines situacijas. Aš nesakau, kad mes turime tikrinti Seimo psichinę būklę. Ne. Be visa ko, tam tikriausiai neturime lėšų. Bet visuomenė galėtų solidarizuotis su tautos išrinktaisiais ir pabandyti padėti sumažinti parlamentarų streso lygį. Pavyzdžiui, galima būtų leisti parlamentarams trumpiau dirbti. Arba ilgiau atostogauti. Galbūt, atradus darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, sumažėtų polinkis į savidestrukciją.
Kol šios akivaizdžiai reikalingos reformos nebus įgyvendintos, saldainiai, deja, bus vartojami. Tačiau aš neabejoju, kad niekam šalyje nekyla noras kas mėnesį eiti prie balsadėžių dėl to, kad (ir vėl) užsilenkė eilinis parlamentaras. Taip, kaip kiekvienas darbdavys rūpinasi savo darbuotojais (pvz., prekybininkas – kasininkais arba vežėjas – vairuotojais), taip mes – rinkėjai – turime rūpintis išrinktaisiais. Galų gale jie dirba mums. Ir už viską, ką turime, ką gauname, ką gauna mūsų vaikai ir tėvai, žodžiu, už visą gerovę, mes turime būti dėkingi jiems.
Telaimina Viešpats Seimą bendrai ir kiekvieną parlamentarą asmeniškai. Amen.