Didžiausia krizių valdymo (o būtent apie jo trūkumą kalbame) problema ta, kad šiai sistemai sukurti ir išlaikyti reikia daug vaizduotės. Krizių valdymo organizatoriai turi įtikinti didžiules žmonių grupes, ištisas įstaigas ir jų kompleksus ruoštis tam, kas nevyksta „iš tikrųjų“.

Dėl to visų pirma patys iniciatoriai turi gebėti įsivaizduoti, kad jų kuriami scenarijai gali bet kada virsti tikrove. Jie turi gyvai jausti čia ir dabar tvyrančios tikrovės trapumą, suvokti, kad viskas gali sugriūti, sprogti, pasikeisti bet kurią akimirką.

Tai nėra lengva pajusti pačiam ar juo labiau įtikinamai perteikti kitiems. Bet nėra jokio kito būdo. Žmonės turi būti atitraukti nuo „tikrojo“ darbo ir priversti mokytis veikti pagal „išgalvotus“ scenarijus. Nes kai tie ar panašūs scenarijai tampa tikrove, ruoštis jau būna vėlu.

Gaisras Alytuje kaip tik šią problemą ir paliudijo. Kaip mums paslaugiai priminė žurnalistai, labai panašus gaisras 2002 m. buvo kilęs Trakų rajone. Jeigu Alytaus nelaimės akivaizdoje turime konstatuoti, kad nesame pasiruošę, vadinasi per 17 metų mes nesugebėjome pasiruošti tokiam pat gaisrui.

Padangos Trakuose užgeso, aistros nurimo ir visi apie tai pamiršo, kol neužsidegė kitos padangos – Alytuje. Tai tik atrodo siaubinga, iš tikrųjų tai visai normalu.

Problema, kaip jau minėjau yra vaizduotė. Norint efektyviau veikti kilus naujam gaisrui, reikia jį įsivaizduoti, kol jis dar nekilęs. Daugeliui teisėsaugos pareigūnų tai neįveikiama užduotis.

Vadinamoji VRM sistema, kuri turėtų sudaryti krizių valdymo pajėgų branduolį, nepakenčia nukrypimo nuo standartų. Kūrybiškumas ir fantazija, sudarantys krizių valdymo filosofinį pamatą, tarp teisėsaugininkų priimami kaip pavojingas svetimkūnis ar, geriausiu atveju, nereikšmingas šalutinis dalykas, laikinas nukrypimas.

Norint efektyviau veikti kilus naujam gaisrui, reikia jį įsivaizduoti, kol jis dar nekilęs. Daugeliui teisėsaugos pareigūnų tai neįveikiama užduotis.
Bernardas Gailius


Iš dalies tai, matyt, lemia ir ta aplinkybė, kad policijos, gaisrinės ar sienos apsaugos tarnybos veikla iš principo yra labiau reaktyvi negu proaktyvi.

Puiki VRM sistemos veikimo iliustracija yra jau šiuo metu vykstanti dar neprasidėjusios atrankos į policijos generalinio komisaro pareigas drama. Faktas, kad Linas Pernavas buvo nestandartinis komisaras – tai rodo vien jo gyvenimo aprašymas.

L. Pernavas nestandartiškai anksti šoktelėjo į šias pareigas, tikėtina, stumtelėtas Dalios Grybauskaitės. Tuometinis vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis neištvėręs tiesiai pakomentavo: dar po kelių metų L. Pernavas būtų geras kandidatas, bet dabar – anksti.

Tačiau tuomet – 2014 m. – ministras S. Skvernelis neturėjo svertų pasipriešinti prezidentei. Todėl sistema išsigaubė kaip guminis kamuoliukas, padarydama vietos nestandartiniam generaliniam komisarui. Dabar, 2019 m., pasitaikius progai, sistema vėl siekia grįžti į normalią padėtį ir policijos vairą atiduoti žmogui, kuris turėjo būti paskirtas generaliniu komisaru dar 2014 m. – Renatui Požėlai.

Tai, kas vyksta, nėra vien konkrečių asmenybių ir jų santykių klausimas. Pats teisėsaugininkų mentalitetas nėra pasirengęs tokiems minties šuoliams kaip L. Pernavo šuolis iš Kauno policijos vadovų į generalinius komisarus.

Todėl teisėsaugos struktūrų veiksmingumas ir pajėgumas auga tik nuolatinių vaizduotės pastangų nereikalaujančiose srityse, kuriose iššūkiai visuomet yra čia ir dabar. Pavyzdžiui, kovos su nusikalstamumu srityje.

Šį pareigūnų vaizduotės trūkumą teoriškai turėtų kompensuoti vizionieriai politikai, bet jie tam neturi laiko. Sakau be jokios ironijos: politikai neturi laiko ruoštis krizėms.

Didžiąją dalį politikų laiko ir energijos atima kova dėl valdžios. Mums – politikos stebėtojams, ta kova gali atrodyti neprasminga ar net absurdiška. Bet politikams kova dėl valdžios turi esminę reikšmę.

Didžiąją dalį politikų laiko ir energijos atima kova dėl valdžios. Mums – politikos stebėtojams, ta kova gali atrodyti neprasminga ar net absurdiška. Bet politikams kova dėl valdžios turi esminę reikšmę.
Bernardas Gailius


Nuo jos baigties priklauso partijos padėtis valstybėje, politiko padėtis partijoje ir labai dažnai – politiko ir jo šeimos finansinė padėtis. Neverta stebėtis, kad daugeliui politikų valdžios įgijimas ar išsaugojimas yra prioritetinis klausimas.

Būtent dėl to Ramūnui Karbauskiui gyvybiškai svarbu nuversti Viktorą Pranckietį. R. Karbauskiui tai be jokios abejonės daug svarbiau negu užgesinti gaisrą Alytuje.

Gaisras vienaip ar kitaip bus užgesintas, o Seime sprendžiasi valstiečių partijos ateitis. Kol kas partija atrodo bejėgė prieš vieno žmogaus laisvę ir įžūlumą. Tai mirtinai pavojinga, nes bejėgių partijų rinkėjai nemėgsta.

Ir vėl – tai nėra tik R. Karbauskio asmenybės problema, tokios paties žaidimo taisyklės. Kai 1999 m. dėl valdžios susirėmė Valdas Adamkus, Gediminas Vagnorius ir Vytautas Landsbergis, prieš jų trikovą taip pat nublanko visi kiti klausimai.

Todėl kai kalbame apie politikų vizijas, turime suvokti, kad tai nėra rimti planai siekiantys pakeisti tikrovę. Vizija politikoje pirmiausia yra retorinis instrumentas padedantis įgyti arba išsaugoti valdžią.

Taigi, pareigūnai neturi vaizduotės, o politikų vaizduotė užimta valdžios įgijimo strategijomis ir planais. Taip įvertinę padėtį matome tai, ko prezidentas net ir įžvelgęs nenorėtų mums atskleisti: Lietuvoje paprasčiausiai nėra kam ruoštis krizėms.

Turėsime kol kas gyventi joms nepasiruošę.